Vaidas: "Laisvė man - įsipareigojimai"

Sveiki visi,

Papildau savo primirštą rubriką „interviu‘. Šiandien svečiuojasi vienas mano pažįstamas – Vaidas, kuris mielai sutiko atsakyti į keletą gyvenimiškų klausimų. Aišku, gavęs pasiūlymą dėl interviu, šiek tiek sutriko, kaip ir visi, kurių paprašiau. Klausimas iš kitų – o ką aš galiu gero atsakyti? Kuo aš turėčiau būti įdomus? Atsakymas visiems – visi žmonės yra unikalūs, net ir patys pilkiausi žmonės savyje laiko nepaprastą pasaulį. Džiaugiuosi, jog Vaidas sutiko tuo pasidalyti.

Vaidai, gyveni Lietuvoje, įdomioje ir kontrastingoje šalyje. Nekyla noras emigruoti? Kokius minusus ir stipriąsias perspektyvas įžvelgi Lietuvoje? Kuria linkme reiktų (jeigu iš vis reiktų) judėti tautai?

Nesu iš tų, kurie išvykę į užsienį greitai pasiilgsta namų. Tikrai manau, kad galėčiau gyventi kitoje šalyje, nes neturiu patriotiškumo jausmo arba turiu jį labai silpną. Tikriausiai tėvai neišugdė. O gal jis buvo, bet jį susilpnino šių dienų situacija Lietuvoje? Neišvykstu, nes turiu mėgstamą ir pakankamai gerai apmokamą darbą. Tai tikriausiai vienintelis dalykas, kuris ir laiko čia. Brolis jau keletą metų gyvena Dž. Britanijoje kartu su žmona, neseniai tapau dėde. Jie visgi planuoja grįžti į Lietuvą, nes jiems trūksta paprasčiausių dalykų – juodos duonos, cepelinų ir pan. Man šių „lietuviškų gėrybių“ ir Lietuvoje nereikia, todėl kai buvau jų aplankyti, supratau, kad tikrai kitoje šalyje gyventi galėčiau. Lietuvoje jokių teigiamų perspektyvų nematau, viskas eina tik blogyn – žmonės pikti, suirzę, pavydūs, savanaudžiai, teisūs tik jie vieni, o kitokie ir kitaip gyvenantys – blogi. Tokios vertybės kaip nuoširdumas, atvirumas – seniai muziejuose ant lentynų. Nežinau, kaip reikėtų viską pakeisti, tikriausiai kaltas auklėjimas, arba tiksliau, jo nebuvimas. Baisu pagalvoti, kas laukia ateityje, kai dabar pusė Lietuvos vaikų auga be tėvų, nes jie uždarbiauja užsienyje. Vaikus auklėja televizija su filmais apie smurtą ir prievartą, vaikai neturi teigiamo pavyzdžio šeimose, todėl ir galvoja, kad tai, ką mato per televiziją yra gerai, ir kartoja per pertraukas mokyklose.

Manau, kiekvienas lietuvis, kad ir kiek jis draugų beturėtų, jaučiasi viduje daugiau ar mažiau vienišas, nesuprastas. Vienatvė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kaip tu „draugauji“ (kovoji? prisijaukini?) vienatvę? Koks tau priimtinas vienatvės ir žmogaus santykis?

Mano draugystė su vienatve man pačiam labai neaiškus dalykas – kartais atrodo, tai pastovi ir jau įprasta būsena, kartais atrodo, kad aš jos negaliu pakelti. Žinoma, ne visada ji buvo mano draugė. Buvo gyvenime laikotarpių, kada buvau su ja išsiskyręs ir galvojau, kad jau niekada nesusitiksiu. Tada kas vakarą išgirsdavau raktus namų duryse, ar grįždamas namo vėliau iš darbo išvysdavau šviesą lange. Tuo metu vienatvės neprireikdavo net trumpam laikui. Tikriausiai, ji nėra man būtina, o tik kai kuriais gyvenimo laikotarpiais priverstinė „sugyventinė“. Būna žmonių, kurie net gyvendami su kažkuo, jaučiasi vieniši. Gal dėl to aš ir ilgai ieškau, nes man reikia ypatingai artimo žmogaus, su kuriuo būtų daug bendro. Kai surandi tokią artimą sielą, nei dienos nesijauti vienišas.

Pakalbam ir apie mano mėgstamą literatūrą. Kokios knygos pakeitė tavo gyvenimą? Sukrėtė? Kokią vietą apskritai literatūra užima tavo gyvenime?

Knygos atsirado mano gyvenime kaip bebūtų keista, tik po vidurinės mokyklos. Skaitymas toks, kai skaitai tai kas tau įdomu ir aktualu suteikia malonumą, o ne toks, kai „reikia perskaityti“. Susiradau knygas, apie kurias buvau girdėjęs literatūros pamokose, bet kurių nebuvo laiko skaityti. Man atrodo kvaila brukti jas vaikui mokykloje, kuris paskubomis daro raštu namų darbus, nes kieme jau laukia draugai. Taip tik išugdomas neigiamas santykis su knygomis. Kad knyga sudomintų ir ją suprastum, reikia gyvenimiškos patirties. Galbūt dabartinė karta subręsta anksčiau, gal jiems jau įdomu, bet man reikėjo skaityti rimtąją literatūrą, kai mano gyvenime buvo tik mokykla ir namai, o galvoje buvo tik futbolo kamuolys J. Knygos, kurias skaičiau pamiršdamas pavalgyti ir su gailesčiu, kad neperskaitytų lapų vis mažėja buvo rusų klasikų kūriniai. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad rusai vadinami „nuoširdžia tauta“ ir tai jaučiasi jų kūryboje, o gal dėl to, kad ši literatūrą visame pasaulyje pripažinta, kaip turinti išliekamąją vertę. Pirmoji knyga – M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ . Joje yra visko, kas man patinka knygose – žmogiškosios vertybės, mistika, ir žinoma, tikros pasiaukojančios meilės istorija. Kita knygą – F. Dostojevskio „Idiotas“. Man šis kūrinys – žmogiškųjų vertybių enciklopedija, pavyzdys, koks turėtų būti žmogus iš didžiosios raidės. Visa ironija tame, kad šis tobulas herojus visų šalia buvusių žmonių, besivadinusių draugais, yra sutrypiamas ir gyvenimą baigia psichiatrinėje ligoninėje. Tikriausiai čia autorius teisingai nuspėjo, kad ateityje pasaulis pasikeis taip, kad tokiam žmogui jame vietos neliks.

Iš lietuviškų knygų paliko įspūdį J.Ivanauskaitės „Miegančiųjų drugelių tvirtovė“ ir „Placebas“, taip pat labai artima pasirodė V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, tikriausiai todėl, kad tos „uždraustos“ meilės temą interpretavau savaip. Vaikystėje, žinoma, daug skaičiau Ž. Verno knygų, po to sekė E. M. Remarkas, Č. Dikensas. Vėliau nuo knygų atitolau, laiką užimdavo filmai ir naujos knygos, kurios dabar atsiranda mano „bibliotekoje“ tai tos, kurių pagrindu sukurti mano mėgstami filmai - W. Wharton „Paukštukas“, J. Boyne „Berniukas dryžuota pižama“, Ch. Isherwood „A single man“. Jose randu tai, kas netilpo į kino juostą, kas leidžia dar truputį pasimėgauti tuo, ką matei filme, panašiai kaip išlaižyti lėkštėje šokoladinio kremo likučius po suvalgyto torto J.

Žinau apie tavo aistrą kino filmams. Kuo ši meno šaka tave traukia? Kokio pobūdžio filmai tau patinka? Turi savo gyvenimo režisierių? (Laikas pareklamuoti ir savo „veiklą“.)

Kinas mano gyvenime? Ar gyvenimas mano kine ? J Jis tikrai užima daug laiko mano laisvalaikyje. Kaip ir visi žmonės, susipažinau su kinu dar vaikystėje, mama dažnai vesdavosi į kino teatrus. Pamenu laikus, kai Vilniuje būdavo apie 10 kino teatrų, buvo kino teatras skirtas tik filmams vaikams „Pionierius“ J. Pamenu skaniausią pieno kokteilį „Pergalėje“ (dabartiniame „Pramogų banke“). Augant, įgaunant gyvenimiškos patirties, mėgstami filmai keitėsi. Kine ėmiau ieškoti prasmės, atsakymų, tikrųjų vertybių. Neturiu laiko ir noro žiūrėti kino apie sugalvotą realybę, sukurtus spec. Efektus, tariamai egzistuojančius pasaulius, nes man dar daug klausimų ir šioje realybėje. Nežiūriu filmų apie ateivius, nusikaltėlių pasaulį, ir kt. Dalykus, kurių nėra mano gyvenime. Mane domina man aktualus kinas – žmonių santykiai, silpnybės, vertybės. Nesunku suprasti, kad mėgstamiausias žanras – drama. Kartais pažiūriu gerą komediją.

Prieš keletą metų susipažinau su vienu žmogumi, kuris laisvalaikiu subtitruoja filmus. Man ši veikla pasirodė labai įdomi ir aktuali, nes tie filmai, kuriuos žiūriu, dažniausiai nėra labai komerciniai, jų niekas neįgarsina lietuvių kalba. O taip pat pačiam sau smagu kai mėgstamą filmą „prakalbini“ lietuviškai, antra – pasitobulinu ir pats savo anglų kalbos žinias (nes mokiausi tik prancūzų). Šis hobis reikalauja laiko, nes reikia ir žodyne pasitikslinti, ir kartais sklandesnės minties paieškoti, ir glaudesnės. Kurį laiką išverstais subtitrais naudojausi tik pats, bet neseniai ėmiau jais dalintis internete. Facebooke įkūriau grupę „kinas be po(pco)rno“, kurioje pristatau savo subtitruotus filmus. Žinoma, verčiu tik man pačiam patikusius filmus, kitaip ši veikla nekeltų pasitenkinimo. Grupės pavadinimas visai neblogai nusako tuos filmus, kuriuos žiūriu ir mėgstu – filmus, kurie įtraukia, jaudina, verčia susimąstyti ir nėra laiko juos žiūrint kažką kramtyti J.

Kalbant apie režisierius, tikriausiai neturiu vieno mėgstamo, kurio visa kūryba žavėčiausi. Galiu tik paminėti Stephen Daldry, kurio paskutiniai trys ilgo metražo filmai visi man padarė didelį įspūdį ir buvo įvertinti žiūrovų ir kritikų – „Billy Elliot“, „The Hours“ (Valandos) ir „The Reader“ (Skaitovas).

Kokiais principais vadovaujiesi gyvenime? Ar jų apskritai reikia?

Šiuo klausimu tikriausiai, nieko naujo nepasakysiu, pagrindiniai principai – „nedaryk nieko blogo kitiems“ ir „elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“. Banalūs ir šimtus kartų girdėti žodžiai, bet, deja, ne visiems jie yra gyvenimo taisyklės. Daug teko gyvenime sutikti savanaudžių, grubių, bejausmių žmonių, kuriems svarbiausia, kad jiems būtų gerai, patogu ir jie to siekia nepaisydami ir nekreipdami dėmesio į tai, kaip jie elgiasi su aplinkiniais. Taip, sutinku, kad galbūt tai ir yra teisingiausias gyvenimo būdas šiuolaikinėje visuomenėje, nes kitaip neišgyvensi. Tada jie šaunuoliai. Tik labai tikiuosi tokių žmonių išvengti, deja, nemoku dar atskirti jų iš pirmo žvilgsnio ar žodžio ir kartais keliai susipina.

Dabar daug kalbama apie laisvę. Ar esi laisvas? Ką tau apskritai reiškia laisvę?

Laisvė man, kaip bebūtų keista ir paradoksalu – įsipareigojimai. Pabandysiu paaiškinti. Tai, kas varžo mano veiklą, elgesį, laisvalaikį, yra norėjimo nebuvimas, prasmingumo trūkumas, per mažas pasitenkinimas toje veikloje. Visa tai atsiranda tik tada, kai turiu artimą žmogų ir tai darau kartu su juo, kai atsiranda tęstinumas, perspektyva į ateitį, kažkoks prasmingas pagrindas, tada atsiranda laisvė - galiu daryti viską, viską galiu, noriu visur būti, viską pamatyti, visur dalyvauti. Tikrai nesu vienišius, toks, kurie moka gyventi patys sau, dėl savęs ir yra patenkinti tokiu gyvenimu ir laimingi. Matau gyvenimo prasmę tik poroje, šeimoje, dėl kito žmogaus. Tada ir esu laisvas.

Na, laikas ir pačiam banaliausiam klausimui. Tavo nuomonė apie „Maištingos Sielos“ blogą? Skaitai jį? Ar iš vis toks puslapis turi reikšmės savo būvimu interneto vandenyne, jei taip, tai kokią?

Turiu prisipažinti – užsuku retokai. Bet užsukęs paskaitinėju beveik viską J. Nežinau, kodėl taip įvyksta, gal todėl, kad laisvą laiką užima visokios kasdieninės smulkmenos – skype, facebookas, TV ir pan. Manau, blog‘ą reikėtų plačiau ir dažniau pareklamuoti, nes sekti įrašus dažnai nepakanka laiko. Žinoma, kad toks dienoraštis turi prasmę, dar didesnė jo prasmė išryškėja, kai apibrėžiame „prasmę interneto platybėse“, nes šioje erdvėje didžiąją dalį sudaro visai beprasmiai dalykai. Tokie dalykai, kurie skatina domėjimąsi menais, knygų skaitymu, ekologiška veikla, turi dominuoti ne tik virtualioje erdvėje, bet ir gyvenime.

Dėkui už atsakymus ;)

Jūsų Maištinga Siela