Sveiki visi,
Kas nežino garsiosios rašytojos Žemaitės, tikriausiai nebaigė net dešimties klasių. Tai viena garsiausių ir įtakingiausių mūsų klasikių, rašytojų ikona, kuria žavėjosi tokios asmenybės kaip poetė Judita Vaičiūnaitė, Bitė Vilimaitė ir t.t. Šiandien noriu pristatyti jos žymiausius kūrinius: „Autobiografija“ ir apsakymų ciklą „Laimė nutekėjimo“. Nepaprastai įdomūs kūriniai ir pati Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, Žemaitė esanti nepaprasta asmenybė. Kieta žemaitiško tipo moteris, ką ir bepridursi. Savo garsiausius kūrinius jau parašė eidama į senatvę, užauginusi septynis vaikus, praradusi vyrą. Žodžiu, Višinskio atrastas talentas, kuris amžiams pakeitė lietuvių literatūros raidą.
Kalbant apie „Autobiografiją“, nebaigtą Žemaitės pasakojimą, negaliu nesižavėti įdomių faktų gausa. Manoma, kad Žemaitė šį kūrinį nemažai rašė būdama JAV (ten ji išgyveno net 7 – erius metus). Štai tau ir kaimo boba! „Autobiografija“ – tai pasakojimas apie pačios Žemaitės gyvenimą nuo pat mažų dienų iki pat gyvenimo su vyrų t.y. pirmųjų spaudimo draudimo ryškių epizodų, kuriais ir baigiasi pasakojimas. Na, griūk negyvas, kokių tik istorijų nesą šioje „Autobiografijoje“! Labiausiai šokiravo didysis pasakojimas apie Žemaitės vyro gyvenimo nuo pačių mažų dienų, kada jis buvo atiduotas į dvarą ganyti žąsų, kaip miegojo su šunis, mėšlais gydė nušašusią nuo utėlių ir blusų galvą. Žodžiu su tokia realizmo ugnele papasakota istorija verčia iš klumpių ir susimąstai, kaip tai galėjo būti natūralu. Dabar mes dejuojame, kad žmonės neturi teisių ir panašiai, o štai baudžiavos laikais, tai iš vis su žmogumi nesiskaitydavo.
Žiaurūs aprašymai apie baudžiauninkų plakimą su nagaikomis, kada iki kaulo nuplakdavo, išlupdavo mėsas ir žmogus geriausiu atveju, jeigu likdavo gyvas, tai likdavo invalidu visam gyvenimui. Žiaurūs dalykai dėjosi Lietuvoje, o svarbiausia, kad tai tikri ir autentiški prisiminimai. Pavyzdžiui apie vieną tokį ryškų atvejį prisimenama, kai merginos valė langus ir viena jauna mergina iškūlė stiklą, ponia pasiuto ir liepė nuplakti. Tai dvaro „plakdarys“ tiek nupliekė, kad ši po kelių dienų ir numirė. Tokia ta žmogaus ir gyvybė, kad dėl lango stiklo galėdavai nudaigoti. Na, sakau, žiaurių atsiminimų papasakota per Žemaitės vyro portretą. Pati Žemaitė puikiai mena antrojo 19 amžaius sukilimo laikus, kada lenkai su lietuviais ėjo į miškus mušti maskolių (rusų). Tai ir vėl ten blusos ir kraujai, badas ir žaizdos, daugybė nesusipratimų, nežinojimo ir vilties, kad šis sukilimas su prancūzų pagalba bus laimėtas ir Lietuva pagaliau nusimes maskolių jungą. Bet nė velnio.
Žemaitės „Autobiografiją“ smarkiai rekomenduoju paskaityti visiems lietuviams ir ne tik, kurie nors kiek geba skaityti lietuviškai. Na, tai neįtikėtino įdomumo kūrinys, ir juoko, ir ašarų ir viso, ko reikia pažinti savo autentiškai „iš pirmų lūpų“ pasakojamai istorijai. Tai vienas įdomiausių kūrinių 19 amžiaus pradžioje, patikėkite manimi, yra ko pamatyti ir sužinoti. Va, vis tik gaila, kad Žemaitė taip ir nebaigė šio kūrinių, užklupo mirtis.
„Tokiais nusiskundimais įgijo mano simpatiką, pasigailėjimą; norėjau jį paguosti. Jis taipgi mane suprato ir stengėsi kaip galėdamas tankiau susieiti, pasikalbėti. Netrukus jau ir apie vedybas ėmėm projektuoti.“ (p.148) Na, iš šito mes suprantame, kodėl Žemaitė ištekėjo už Lauryno, už to žąsiaganio. Jai rūpėjo, kad žmogus yra nuoširdus ir moka gerai istorijas pasakoti, net nesvarbi socialinė padėtis, bet kaip pati prisipažins, nuo vestuvių su tuo vyru vien tik vargo prityrė, kol pats išėjo Anapilin.
„Laimė nutekėjimo“ ciklą sudaro šeši apsakymai: Neturėjo geros motinos, Marti, Petras Kurmelis, Sučiuptas velnias, Topilys, Sutkai. Na, tai literatūrinė klasika. Dauguma iš jūsų esat susidūrę su apsakymu „Marti“, teko iki kraujo ją nagrinėti, aiškintis visus realizmo principus. „Laimė nutekėjimo“ centre, kaip bebūtų nekeista, dominuoja moterys, bet kai kurie apsakymai itin atpasakoja vyro dalią kaip antai Petras Kurmelis, kuris dėl savo geros dūšios nesugebėjo sutramdyti tinginės pačios ir nuėjo alkoholiko keliais. Iš tikrųjų visas ciklas pasakoja apie laimę po vestuvių, šeimos gyvenimas, kuris neretai buvo pačiai Žemaitei labai artimas. „Neturėjo geros motinos“ - tai iš vis kone autobiografinė novelė – apsakymas. Įdomu ir kartais sunku skaityti apsakymus, kadangi jie dvelkia žmogaus neteisybe ir nelygybe, ima pyktis. Žmogus neretai yra skriaudžiamas likimo, susiklosčiusių dažniausiai dėl socialinių ir neapgalvoto skubaus vedybinio gyvenimo.
Ne visuose apsakymuose viskas baigiasi blogai, kaip antai legendinėje „Marti“. Pavyzdžiui „Sučiuptas velnias“ kone vienas gražiausių apsakymų, kad ir žmonės bėdoje, bet čia Žemaitė ypatingai išaukština meilę, kone eina net apčiuopti romantines idėjas. Na, tikrai tai vienas gražiausių apsakymų, kad ir koks skurdus gyvenimas, kad ir koks jis pilkas, bet kai žmogus turi kitą stiprią atramą, viskas yra pakeliama ir ištveriama, anot Žemaitės.
Noriu parekomenduoti pradėtą leisti Lietuvos rašytojų sąjungos knygų serija „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“. Šiame cikle jau senokai išleista ir Žemaitė, todėl jei dar matėte kur nors knygynuose, rekomenduoju įsigyti, nes šiame rinkinyje rasite ir „Autobiografiją“ ir „Laimė nutekėjimo“ ciklą ir dar papildomus garsius apsakymus. Įvadinis straipsnis su Viktorijos Daujotytės pastebėjimais leis dar labiau suvokti Žemaitės įtakos mastą Lietuvių literatūros raidoje.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą