Sveiki visi,
Vėl pagalvojau, kad gyvenimas yra nuostabus, kai atsikratai savo rūpesčiais ir palieki išsigryninęs. Pusę dienos su Sigitu Parulskiu praleidau lovoje. Bandau vis prisijukinti, skaitosi iš lėto, perprasti ir priverstinai stengiuosi jį pamėgti. Patikėkit, Parulskis nėra pats geriausias meilužis lovoje. Nuo knygos kažkaip nukrypo žvilgsnis pro langą ir nebemačiau nė vieno medžio, kuris būtų su lapais. Kur čia bus, jei prekybcentriai jau uždarbiauja kišdami Kalėdines dovaneles. Kas mane pažįsta, tas žino, kad velniškai nekenčiu Kalėdų.
Ir visgi prieinu prie išvados, kad esam kiekvienas sau. Ir kiti yra tik mums, kitaip sakant, kiekvienas ramstomės vienas kitą. O labiausiai mes patys esame sau. Tai kas buvo vakar, užvakar, pernai per Kalėdas, kas buvo lovoje su Parulskiu yra mūsų asmenybė. Atimk atmintį ir tavęs nebeliks, nebeliks tavo svajonių, troškimų, artimųjų, tavo mėgstamų knygų, filmų. Atimk atmintį ir pradings viskas, kas esi tu. Todėl darau išvadą, kad tai, kas yra šalia, visada kybo ant plaukelio, tik mes nejaučiame jokios įtampos. Aišku, atsiranda paranojikų, kurie žūt būt stengiasi visko vengti ir bijoti, nes turi praradimo baimę. Bijai prarasti – nieko neįsigyk. Tai verčiau nusišauti nei nieko neturėti. Kad ir kaip bebūtų, kalbu ne tik apie materialius dalykus. Atmintis yra toks galingas padaras, kad jei jo neturėtume būtume kaip gyvatės.
Kodėl gyvatės? Ją gali namuose auginti kad ir 12 metų, tačiau ji tau gali įgelti. Nes gyvatė, anot mokslininkų, neturi jausmų, neturi prisirišimo instinkto kaip šuo. Gyvatė yra pati sau. Gal todėl rytuose ir laikoma išminties simboliu, nes tik protinga būtybė geba laikytis tik už savęs, kaip visas aplinkinis pasaulis urmu bando remtis vienas už kito. Kad ir kaip ten bebūtų, gyvate nenoriu būti, nenoriu kaip Miunchauzenas įklimpęs į duobę, pats save iš pakarpos išsitraukti. Ne, nereikia. Tebūnie ir tas prisirišimas, tebūnie ta atmintis. Tačiau reikia tiek nedaug, kad prarastum save. Juk tai kone baisiausia, kas gali atsitikti su tavimi. Tai gali nutikti begulint su Parulskiu lovoje, belaukiant nelaukiamų Kalėdų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą