„Su kai kuriais mes
buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau,
kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti
visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent
jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais
turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad
dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. {...} Ir
apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis,
šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui
negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi
suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą“. Violeta
Tapinienė.
Ši citata paimta iš interviu, publikuoto „Literatūra
ir menas“ leidinyje. Nors Violetos Tapinienės knygos neskaičiau (turiu nuo „Knygų
mugės“ laikų), tačiau interviu man pasirodė jautrus ir geras, net sunku
patikėti, kad ji tiek gali ištisai cituoti rašytojus, kalbėdama vienu metu apie
sovietinį periodą, o iš kitos – apie tai, kaip gera kartais naktimis nemiegoti.
Žodžiu, pasižiūrėjau, kad šiandien dar ir Mokytojų diena. Išvis pataikiau.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą