Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 77: rudeninių lapų lagaminas – dėkingumas už patirtis

 Sveiki,

 

Kai kyla poreikis vis atsinaujinti – atsinaujink. Pastarosiomis dienomis ir galgi savaitėmis nešioju mintį, kad turiu anokiu ar kitokiu būdu kaip nors perkeisti save į kitokį, kad jausčiausi dar geriau, dar puikiau, dar šviesiau. Kartais tas poreikis būna iš pretenzijų sau: kad netobulas, kad dar trūksta, kad reikėjo labiau pasistengti, nedaryti ano ar kitko – žodžiu, susiję su trūkumais. Kartais toms permainoms mes ruošiamės metų metus ir niekaip – retsykiais jaučiuosi ir aš taip. Manau, kad tai įsitikinimas, kad jau čia ir dabar, arba jau netrukus, gal net nuo pirmadienio. Jeigu tos permainos ir neateina, gal jos ir neturi ateiti, reikia tiesiog praregėti ir pamatyti tai, kas geriausia dabar aplinkui – juk tai irgi pokytis, ar ne taip?

 

Ruduo jau slenka pamažu prie žiemos. Vilnius išprotėjęs. Pilnas moliūgų, klegančio jaunimo, kurie neriasi iš kailio dėl tuoj būsiančio Šiurpnakčio. Kodėl jie taip nenoriai prisimena Užgavėnes? Tai kas panosėje – svetima, kas iš už Atlanto – kaip sava. Argi nekeista, kaip amerikietiška kultūra pakeitė mūsų tikrovę? Sostinėje lyja ir jau baigia pamažu nuo medžių nusišerti lapai. Ruduo šiemet man buvo brangus ir dosnus, nors dar nesibaigė, bet jaučiu, kad mėgstamiausias rudens etapas jau pasibaigė. Lapų lagaminai sukrauti ir belieka ne tiek apmaudas, kiek tas dėkingumas, kurį norisi dauginti ir nepaleisti, nes jis, jaučiu, iš tikrųjų yra tikras ir daro tikrus, mano akimis matomus ir nematomus, pokyčius. Viską, ko kažkada norėjau, turiu, belieka tik mėgautis, mėgautis, mėgautis...

 

Įsivaizduojate, galgi net mes visi vienokiais ar kitokiais būdais gavome savo svajonės gabalus. Vieni norėjo pilies, tarkim, ir jie bent kartą sudėliojo pilies puzzle iš 4000 detalių – argi matricoje tai ta pilis ne ta pati, kas ir tikroji? Galima juoktis ir nesureikšminti, bet galime būti dėl vieno ramūs – viskas jau seniai viskuo pasirūpinta, belieka išsitiesti ant sofos ir atsigerti karštos kakavos arba trintų aviečių su medumi arbatos – vakar gurkšnojau, nepaprastai skani. Argi tai nėra stebuklas?

 

Maištinga Siela