Sveiki,
Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino
pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų
žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę
žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir
turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams
pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą
režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes
absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.
Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri
susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona
augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė
sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė
menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą.
Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai
pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti
motinystės.
Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai
užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie
susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį,
romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime
nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia
autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai
suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs
susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė
besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės
stigmą.
Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas.
Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo
mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis
susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai,
eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė
žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės
instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers
susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo
dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus,
harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią
paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai,
romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą