2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

Knyga: Juozas Grušas "Meilė, džiazas ir velnias"




 GRUŠAS J. 2002. Meilė, džiazas ir velnias. Vilnius: Alma Littera.

Sveiki,

Juozas Grušas yra vienas iš tų garsiųjų Lietuvos dramaturgų, kuris pakeitė lietuvių dramaturgijos raidą ir išvedė dramą bei pakylėjo į naują būties lygmenį. Per savo gyvenimą Juozas Grušas buvo itin produktyvus rašytojas, sukūręs ne vieną puikią pjesę, bet tikriausiai vienas vertingiausių ir geriausių jo (ir visos lietuvių dramaturgijos) darbų yra tragikomedija Meilė, džiazas ir velnias, kuri pirmą kartą pasirodė 1967 metais. Taigi 1967 metai Sovietų sąjungoje, kai pasaulyje jau bitnikus keičia hipiai ir gėlių vaikai, atrieda Seksualinės revoliucijos banga. Išties izoliuotoje Sovietų sąjungoje, kur „sekso nebūdavo“, o vaikai „atsirasdavo pirkiose savaime“, šioji pjesė, kuri prabyla apie maištininkų kartą, – tikras fenomenas.

Meilė, džiazas ir velnias, sakyčiau, galėtų būti lietuviškasis Rugiuose prie bedugnės atitikmuo, o ir nuo J. Salinger kūrinio jis naujesnis daugiau nei dešimtmečiu. Abiejų kūrinių problemos ganėtinai panašios. Apie ką ši pjesė? Tai daugiasluoksnis ir daugialypis pasakojimas apie skirtingas kartas – iš esmės kartų konfliktų aktyvioje zonoje vystosi ir giluminės naujos kartos, jos tęstinumo, žmonijos „sėklos“, paveldo ir jo puoselėjimo problemos. Jau įprasta manyti, kad buvusioji karta jaunesnę kartą laiko broku, negatyvia ir tai, kas buvo, imta laikyti geresniu, tačiau kiekviena karta išgyvena savo epochos tendencijas. Pjesėje senesnioji karta išgyveno klasių kovą, tą įvardija Andrius, kai karštligiškai ginčijasi su tėvu. O su kuo kovoja jaunoji karta? Su iliuzija? Su nuoboduliu? Aiškaus atsakymo nėra, bet visi jie veda prie pačių egzistencinių žmogaus būties klausimų. Jaučiama, kaip senesnioji karta turėjo daug vilties dėl rytojaus – pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, nauja santvarka, tačiau jų vaikai nenori perimti pozityviosios jų estafetės ir nešti jų sukurtą rytojų į rytdieną. Nauja karta nori kurti savo rytojų, atsisako tęstinumo, tačiau problema tame, kad ji nemotyvuota, ji nežino, ko nori iš savęs ir iš rytdienos, nors pjesėje personažai ne kartą sako, jog svarbiausia gyventi, tačiau gyventi neužtenka, reikia duoti gyvenimui, davimas įprasmina gyvenimą, tačiau jaunesnioji karta nori tik pasiimti, bet už gyvenimo daugiau nieko nėra.

Antrasis klodas taip pat skleidžiasi per veikėjus, jų charakterį, santykius. Bohemiškos prigimties džiazitai turi savo gyvenimo filosofiją, o veikiau iliuziją, mitą, kuriuos piešia gerdami degtinę ir grodami agresyvią muziką – tuomet džiazas dar buvo laikomas gana agresyvi, tranki muzika. Andrius, Julius ir Lukas – panašaus likimo jaunuoliai, visi netekę motinų, kiekvienas turintis savo charakterį ir pasaulėžiūrą. Andrius – brutalus jaunuolis, turintis sadistinių polinkių, provokatorius, „blogio“ lyderis. Julius – neatsakingas mergišius, jis ieško idėjų, kurios taptų energija, motyvacija kovai. Lukas – vaikų namuose augęs vaikas, jautriausias iš trijulės, bando atsakyti į svarbiausius klausimus – dėl ko gyventi ir dėl ko mirti? Jis gina Beatričę nuo savo draugų. Visi trys vienaip ar kitaip myli ir seksualiai geidžia Beatričės, jos skleidžiamo gėrio, kuris žadina atbukusį jų pačių gerumą.


Juozas Grušas

Aišku, viso ko pjesės šerdis yra Beatričė – su senele auganti ir motinos palikta septyniolikmetė, kuri irgi turi nevisavertės šeimos „ydą“ kaip ir vaikinai, tačiau jos blogis nepaliečia. Juozui Grušui svarbus prigimtinis žmogaus gėris – kodėl vienus palaužia sudėtinga socialinė terpė, o kitus išlaiko tyrus, pirmapradžius? Nors kyla dar ir kitas klausimas – ar blogis irgi nėra tyras ir pirmapradis? Beatričė taip pat nėra šventoji, ji turi problemų, sunkumų, ji nėra sudvasinta, tačiau nepasiduoda pjesės velniui, nors visai puikiai šoka pagal džiazą. Ji ta, kuri išlaiko pusiausvyrą, ji ta, kuri lankosi pas vaikinų tėvus ir apjungia kartų konfliktą kaip „glajus“ – ji išeities taškas, kompromisas ir galgi net viltis, kurią senoji karta tikisi iš savo palikuonių. Žinoma, Beatričė nuolat nukenčia dėl savo kompromisų nešėjos funkcijos, ji nė pati nežino, kodėl ji trinasi su tais alkoholikais ir rytdieną velniui pardavusiais vaikinais – kodėl? To ji klausia ir pjesės pabaigoje, kai vaikinai ją sumano išprievartauti. Kodėl? Galima sakyti, kad tai likimas valdo žmogų, jis jį neša per gyvenimą, kad atliktų tam tikrą misiją, o juk Beatričė ir atliko savo misiją.

Kitas niuansas – Beatričės vidinis pasaulis, tikėjimas ir laukimas stebuklo. Ji verčia „kažkuo tikėti“ pjesės vaikinus ir tas tikėjimas „kažkuo“ duoda vilties, kad įvyks stebuklas, tačiau nėra pas vaikinus nėra vidinės evoliucijos – alkoholis, iliuzijos, kad vaikinai keičia ir „pertvarko“ pasaulį toliau įkalina juos velnio ašarose. 

Įdomi ir pati pjesės atomazga – ar laimėjo velnias? Juk mirė Beatričė, o ne Andrius, Julius ir Lukas. Kur pusiausvyra, ir ar ji egzistuoja? Ar tai reiškia, kad viltis turi žlugti, o meilę, kurią jautė (ar tik manė jaučią?) atgręžė savo destruktyvumą pačiai Beatričei? Daug įdomių klausimų iškyla po pjesės, tačiau jie, mano manymu, yra neatsakomi iki galo – nei šioje pjesėje, nei kokioje kitoje pjesėje ar grožiniame kūrinyje.


Jūsų Maištinga Siela

1 komentaras: