Sveiki,
skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
Vladas
III,
vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais
Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo
tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir
galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši
politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar
vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant
užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į
osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos
septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin
pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
Osmanų
dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo
II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas
išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju,
tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes.
Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius
ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir
asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku
sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas
nuo savo krikščioniškų šaknų.
Tuo
metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip
ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai
kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas
vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių
sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš
osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o
Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo
brolį.
Radu
Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas
svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu
pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę
šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu
krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų
imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad
Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai
svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
Apie
Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu
dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip
homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų
pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos;
jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado
Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip
kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų
imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.
Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

