Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 16 d. – išrastas LSD, Rapalo sutartis, Harrieta Quimby perskrido Lamanšą, gimė Giedrius Savickas, įvyko Kaledono mūšis ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Lietuvoje svarbiausi įvykiai, įvykę balandžio 16 dieną.

1794 m. – Sukilimo pradžia Lietuvoje. Šiauliuose pasirašytas sukilimo aktas, kuriuo paskelbta, kad LDK kariuomenė prisideda prie Tado Kosciuškos sukilimo. Sukilėlių vadu Lietuvoje tapo Jokūbas Jasinskis.

1803 m. – Vilniaus universiteto atkūrimas. Imperatoriaus Aleksandro I įsaku Vilniaus vyriausioji mokykla reorganizuota į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą, tapusį didžiausia mokymo įstaiga Rytų Europoje.

1883 m. – Gimė Augustinas Voldemaras. Pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės vadovas, politikas ir istorikas.

2003 m. – Kelias į Europą. Atėnuose Lietuva oficialiai pasirašė Stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Tai buvo galutinis teisinis žingsnis prieš šalies narystę ES 2004-aisiais.

Svarbiausi pasaulio įvykiai, įvykę balandžio 16 d.

1746 m. – Kalodeno mūšis (Škotija). Paskutinis didelis mūšis Didžiosios Britanijos teritorijoje, po kurio galutinai žlugo Jokūbitų sukilimas ir viltys atkurti Stiuartų dinastiją.

1889 m. – Gimė Charlie Chaplinas (Čarlis Čaplinas). Legendinis nebyliojo kino aktorius, režisierius ir komikas, sukūręs nepamirštamą „Valkatos“ personažą.

1912 m. – Pirmoji moteris virš Lamanšo. Amerikiečių lakūnė Harriet Quimby tapo pirmąja moterimi, lėktuvu perskridusia Lamanšo sąsiaurį.

1917 m. – Lenino sugrįžimas. Po tremties V. Leninas „užantspauduotu traukiniu“ grįžo į Petrogradą, kur paskelbė „Balandžio tezes“, tapusias pamatu bolševikų perversmui Rusijoje.

1922 m. – Rapalo sutartis. Vokietija ir Sovietų Rusija pasirašė sutartį, kuria atnaujino diplomatinius santykius. Tai padėjo abiem šalims išbristi iš tarptautinės izoliacijos po Pirmojo pasaulinio karo.

1927 m. – Gimė Popiežius Benediktas XVI. Josephas Ratzingeris, tapęs 265-uoju Katalikų Bažnyčios vadovu (pirmasis popiežius per 600 metų, pasitraukęs iš pareigų savo noru).

1945 m. – Berlyno puolimas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sovietų Sąjunga pradėjo masinę operaciją prieš Berlyną – paskutinę didelę nacių tvirtovę.

1947 m. – „Šaltojo karo“ terminas. JAV politikas ir finansininkas Bernardas Baruchas savo kalboje pirmą kartą oficialiai pavartojo terminą „Šaltasis karas“ (Cold War), apibūdindamas įtampą tarp JAV ir SSRS.

1964 m. – „The Rolling Stones“ debiutas. Jungtinėje Karalystėje išleistas pirmasis grupės albumas, pradėjęs naują rokenrolo erą.

2007 m. – Tragedija „Virginia Tech“ universitete. JAV įvyko vienos masiškiausių šaudynių mokymo įstaigoje, per kurias žuvo 32 žmonės.

1943 m. – LSD atradimas. Šveicarų chemikas Albertas Hofmannas netyčia (per odą) pasisavino nedidelį kiekį savo sintetinamo junginio LSD-25 ir patyrė pirmąjį istorijoje „tripą“. Po trijų dienų jis atliko jau sąmoningą eksperimentą, žinomą kaip „Dviračio diena“.

2003 m. – Michaelo Jordano pasitraukimas. Krepšinio legenda sužaidė savo paskutines NBA rungtynes. Filadelfijoje vykusios varžybos užbaigė vieną įspūdingiausių sporto karjerų istorijoje.

Žymūs žmonės, gimę balandžio 16 dieną.

Augustinas Voldemaras (1883–1942) – Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras, istorikas. Jis buvo viena ryškiausių ir kontroversiškiausių tarpukario politikos asmenybių.

Giedrius Savickas (g. 1980) – Vienas populiariausių šiuolaikinių Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorių, vertinamas tiek už draminius vaidmenis Oskaro Koršunovo spektakliuose, tiek už komiškus pasirodymus.

Wilbur Wright (1867–1912) – Vyresnysis iš brolių Wrightų, aviacijos pionierius. Kartu su broliu Orville’u jis sukonstravo ir 1903 m. pakėlė į orą pirmąjį valdomą lėktuvą.

Charlie Chaplin (1889–1977) – Legendinis britų aktorius, režisierius ir kompozitorius, nebyliojo kino simbolis. Jo sukurtas „Valkatos“ personažas tapo viena atpažįstamiausių figūrų kino istorijoje.

Popiežius Benediktas XVI (1927–2022) – Vokiečių teologas Josephas Ratzingeris, 265-asis Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis įėjo į istoriją kaip pirmasis popiežius per šešis šimtmečius, pasitraukęs iš pareigų savo noru.

Margrethe II (g. 1940) – Ilgametė Danijos karalienė (valdžiusi iki 2024 m. sausio), itin gerbiama už savo intelektą, meninius talentus ir modernų požiūrį į monarchiją.

Kareem Abdul-Jabbar (g. 1947) – NBA legenda, šešis kartus čempionas ir ilgą laiką buvęs rezultatyviausias visų laikų lygos žaidėjas (kol jį aplenkė LeBronas Jamesas).

Bill Belichick (g. 1952) – Vienas sėkmingiausių visų laikų amerikietiškojo futbolo trenerių (NFL), su „New England Patriots“ laimėjęs šešis „Super Bowl“ titulus.

Selena (1971–1995) – „Tejano muzikos karalienė“, viena įtakingiausių Lotynų Amerikos atlikėjų, kurios tragiška mirtis sukrėtė visą muzikos pasaulį.

Anatole France (1844–1924) – Prancūzų rašytojas, ironijos meistras ir Nobelio literatūros premijos laureatas (1921 m.). Jo kūryba turėjo didžiulę įtaką Europos intelektualams.

Yasunari Kawabata (1899–1972) – Pirmasis japonų rašytojas, gavęs Nobelio literatūros premiją (1968 m.). Jo kūryba pasižymi ypatingu lyrizmu ir gilia japonų kultūros dvasia.

Anya Taylor-Joy (g. 1996) – Viena ryškiausių naujosios kartos aktorių, pelniusi „Auksinį gaublį“ už pagrindinį vaidmenį seriale „Valdovės gambitas“ (The Queen's Gambit).

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Atvira pora", režisierius Antanas Obcarskas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antano Obcarsko režisuota komedija „Atvira pora“, sukurta pagal garsią italų pjesę „Coppia aperta, quasi spalancata“ (autoriai Dario Fo, Franca Rame ir Jacopo Fo), sakyčiau, gerai tiko keliaujančiam po Lietuvą komiškai aktorių scenos porai Tomai Vaškevičiūtei ir Giedriui Savickui, kurių duetas iš esmės ir sukūrė duetinį spektaklį „Atvira pora“. Pastarosios premjera įvyko 2024 metais ir šiuo metu jau antrą sezoną sėkmingai rodoma įvairiuose Lietuvos miestuose. Ten, kur buvau aš, salė buvo pilnutėlė net su papildomomis kėdžių eilėmis priekyje.

 

Komedija Lietuvos scenoje yra tam tikra prasme fenomenas, kuris negali varžytis su draminiais sudėtingais spektakliais. Jie man asmeniškai asocijuojasi su vaikystės kultūros namų kultūra, o tai jau beveik kaip ir koks „Juokis 1995“, kuris pritraukdavo pilnas sales visokiausio plauko žiūrovus. Kaip pamačiau tos dienos publiką – man tai buvo panašu į tai, kad į spektaklį atėjo jau kitokio sukirpimo žiūrovas. Prastesni? Tikrai ne, bet publika arčiau liaudies, kuri po darbų iš tikrųjų atėjo šiek tiek pasipuošusi pasikrauti dozės juoko. Manau, žiūrovai tą ir gavo, nors, lyginant savo asmeninį juoką su tuo, kaip salėje skambėjo kai kurių juokas „lygioje vietoje“ ir net ne iš labai juokingų mizanscenų, supratau, kad mano humoras nėra dar toks išjunkytas.

 

Tokie spektakliai kaip „Atvira pora“ iš esmės pasmerkti būti hitais, kurie pritraukia pilnas scenas žmonių. Tema ir problema elementari, galgi net daugeliui aktuali: Antonija ir Valentinas santuokoje praleido daugybę metų, jie užaugino jau sūnų, tačiau Antonija kaskart ištinka nervų krizė, ji žudosi ir visaip kitaip bando susigrąžinti manipuliaciniais būdais vyro Valentino dėmesį. Deja, vyras žmonos triukus jau perprato ir jai abejingas kaip ir jų vedybiniam guoliui, nes lankosi bordeliuose pas kekšes ir nuo Antonijos nelabai slepia.

 

Galiausiai pora prieina savotišką gelbėjimosi variantą: kadangi vyras neištikimas, žmona taip pat meta iššūkį ir sakosi, kad elgsis taip, kaip elgiasi jos vyras – susiras laikinų meilužių ir t. t. tai visa dramaturgija laikosi ant šeiminio sukurto intrigų ir komizmo balanso ir, jau žinoma, kas iš viso to gali išeiti. O išeina taip, kaip ir įspėjau. Pažeistas vyriškasis Valentino ego sukelia panikos priepuolius ir pavydą, ima atkartoti žmonos manipuliacinius savižudybės triukus, tačiau Antonija jau susidėjusi visiškai kitus prioritetus. Įvyksta dar vienas klasikinis variantas: pora apsikeičia emocijų vaidmenimis ir tas, kas dominavo ir buvo abejingas, tampa priklausomas nuo ankstesnio šeiminio modelio.

 

Ne, komedija „Atvira pora“ nėra jokia terapinė ar atverianti romantiškas perspektyvas žiūrovui taip pat drąsiai eksperimentuoti su savo gyvenimais ir likimais. Bet, kita vertus, gerai pagalvojus, o kam tada kankintis, kai vienas poroje atviras, o kitas privalo atitikti klasikinius ištikimos santuokos modelius? Pačią istoriją iš moteriškos perspektyvos galima palaikyti kaip feministinį, nes, mano akimis, Antonija laimi sutikdama būti atviruose seksualiniuose santykiuosi. Ji išsivaduoja iš aukos pozicijos, vėl sužydi jos aistra ir moteriškumas, ji vėl įgauna pasitikėjimo savimi ir noro patirti nuotykių. Gal geriau, nei saujomis ryti antidepresantus ir gailėti savęs? Valentino padėtis irgi atrodo tipiška, nes jam labai tinka pasakymas, kad už kiekvieno sėkmingo vyro slepiasi/stovi stipri moteris, o kai Antonija susiruošia susitvarkyti savo gyvenimą, vyro pozicija subliūkšta.

 

Spektaklyje būta netikėtų ir išties juokingų momentų (net man). Pavyzdžiui, salėje turėjo pakelti rankas, kurie nesimasturbuoja, arba kurie masturbuojasi gyvenime. Labai juokinga buvo apie Kryžkalnio kalvų teoriją ir seksualinę energiją, tokių taiklių, lietuviškai integruotų intarpų į šią itališką pjesę, priartėjančių, sakyčiau, prie improvizacinių komedijinių aktorių dvikovų atviroje scenoje, o tik sužadina juoką ir įtampą. Iki prakaito puikiai dirbo tiek Toma Vaškevičiūtė, tiek Giedrius Savickas, puikiai visiems žinomi. Ar spektaklis kažkuo labai jau ypatingas? Asmeniškai tikrai ne, tačiau kaip pramoginis pop šeiminis vaizdelis, kuriame galutinį žaidimą laimi iš aukos pozicijos pakilusi ir vėl sužydėjusi moteris, manau, tikrai veikia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akiplėša" / "Toxic"

 

Sveiki, skaitytojai,

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ (angl. Toxic) (2024 – tai jau antras šiais metais matytas geras lietuviškas filmas! Lokarno kino festivalyje pelnė „Auksinį leopardą“. Nekomercinio filmo braižą, tą, kurį laisvai galima „pasiųsti“ po Europos kino festivalius, o pas mus pirmąkart buvo rodomas Kino pavasaryje. Nemažai apie šį filmą jau prirašyta recenzijų, nuomonių ir pati filmo kūrėja taip pat ne kartą atviravo apie „Akiplėšą“, prisimindama savo paauglystės metus, tad kaip ir nieko naujo nepasakysiu, nebeišanalizuosiu, tik pasidalysiu pirminiais įspūdžiais.

Filmas jau rodomas beveik visą mėnesį, tačiau salėje vis dar netrūksta žmonių – daugiausiai visgi renkasi jaunos merginos, kurios ateina pasižiūrėti daugiau ar mažiau į savo tarpsnį vaizduojamas merginas. Istorija mus nukelia į sunkiai apibrėžiamą laikmetį, priešingai nei „Pietinia kronikas“, čia laikmečio ženklai susilieję, t. y. lyg ir šie laikai, bet primena ir kokius 2005-uosius, kai tėvai išvažiuodavo dirbti į Airiją, palikę vaikus seneliams, kur sunkiai atpažįstamame didmiesčio pramoninio tipo gamykliniame-garažiniame rajone gyvena Marijos močiutė ir ji palikta pas ją praleisti laiką, kol motina susitvarkys reikalus. Gyvendama čia ir stipriai savimi nepasitikėdama ji visgi pasiryžta nueiti į toli gražu pasitikėjimo neteikiančią modelio mokyklą, kur susipažįsta su patrakėle Kristina. Iš pradžių pažinusios pavydo ir smurto kalbą Kristina ir Marija galų gale susidraugauja, lankosi pas besikeikiančius ir savaip bjaurius bernus, rūko ir geria, svajoja ištrūkti iš namų ir keliauti dirbdamos po pasaulį, tad imasi drastiškų priemonių badaudamos, gerdamos parazitų kiaušinėlius, tampydamos kaulus ir raumenis, besimokydamos vaikščioti aptrupėjusiais gamyklos asfaltais.

Filmas iš vienos pusės nelinksmas, kiek slogus, kiek gali būti periferinės socialinės linijos paauglystė, kur svajojama palikti abejotinus tėvus ir išvykti į pasaulį, kur, atrodo, tavęs visi išsižioję tik ir laukia. Bendraudamos vulgariu žargonu, besigrumdamos tarpusavyje merginos mokosi savotiško užsigrūdinimo, neprarasdamos svajonių, apie kurias labiau linkusios nutylėti, nei išsakyti garsiai. Patiko man Marijos kuklumas ir uždarumas, Kristinos atžarumas – abi jos kontrastingos, tačiau viena kita papildo (Vesta Matulytė suvaidino Mariją, o Kristiną – Ieva Rupeikaitė), kad užsidirbtų pinigų fotosesijai yra pasiryžusios netgi atlikti erotinį masažą... Filmui svarbi aplinka ir erdvė, sutrūkinėjęs ir skurdus pasaulis, nekokie tėvai, kurie po sunkių darbų nori nusitašyti ir seksuoti, tad sterili ir neoninė, neperkrauta erdvė modelių agentūroje sukuria atotrūkį, išryškina laukinukių grožį ir potencialą, jų patiklumą, jų trapumą ir aršumą. Filme perteikta nemažai paauglių bendravimo kultūros, suaugusiojo akimis, labai pavojingos, trikdančios, bauginančios, kurią, prisipažinsiu, provincijoje esu matęs ir šiek tiek perpratęs, tad man tokie užmiesčio vakarėliai su degtine, lauželiu ir rūkymu atrodė taikliai perteikti.

Mes esame pradėję kurti laikmečio dešimtmečius persunktus filmus, kurie perteikia nostalgišką ryšį su prabėgusiais tarpsniais, madomis, elgsenos kultūros ženklais. Tą byloja ne vien tik kinas, bet ir mūsų grožinė literatūra, kuri terapiškai rekonstruoja siužetus, jau nugrimzdusioje istorijon dėl galimybės, bet tokie bandymai rekonstruoti yra būdas susivokti, kas mus pačius formavo kaip asmenybės, kur buvo padarytos klaidos, kuo mes gyvenome, tikėjome ir kur nupuolėme, kas mus prikėlė. Nesakau, kad dabar gyventi lengviau, šiandien paauglių pavojai kitokie, tačiau žvilgsnis į praeitį „Akiplėšoje“ vis tiek buvo su šiokiu tokiu viltingu krislu, nes personažės labiau subrendo, kad ir skausmingai, bet toks tatai kelias. Puikus eksperimentinis filmavimas, kur veikėjai, kaip suprantu iš vaidybos, improvizuoja, pagauliai stengiasi elgtis kuo natūraliau pagal duotas aplinkybes, o tai filmui suteikia įtaigos ir autentiškumo. „Akiplėša“ man patiko.

P. S. Labai puikus plakatas ir labai spalvingas lietuviškas filmo pavadinimas, kurio neperteiksi niekaip anglų kalba tiksliau nei lietuviškai sudurtiniu daiktavardžiu akiplėša.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paradas" / "Paradas"

 

Sveiki,

 

Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau, kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus, matymo, temų ir problemų.

 

Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai, nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei įtraukiantis, nei jaudinantis?

 

Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas. Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis iš tribūnos.

 

Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams, kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu. Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.

 

Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė padangėj nardo...“

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valentinas vienas"

Sveiki visi,

„Valentinas vienas“ (2013) lyg ir turėjo būti dar vienas sėkmingas mėginimas kurti lietuvišką komercinį kiną. Tiesą sakant, režisieriui Donatui Ulvydui pavyko tai padaryti – kino teatro salės tiesiog lūžo per šio filmo seansus, nesvarbu, kad iš paskos ir iš visų pusių skandavo nepatenkintų žiūrovų skalijimas. „Reikia pamatyti, nes lietuviškas!“ Gal kiek makabriškai ir negražiai nuskambės, tačiau į filmą būtų dvigubai daugiau žmonių atėję, jei Šapranauskas „tai“ būtų padaręs prieš filmo premjerą – toks tas komercinio kino likimas, visada priklauso nuo aplinkybių.

„Valentinas vienas“, žinoma, remiasi į Holivudo standartinį kiną. Tiesą sakant, graudoka buvo žiūrėti, kaip ambicingas režisierius gauna pinigų šio filmo kūrimui, o koks nors talentingas ir gatvėje švilpaujantis režisierius neturi galimybių kurti. Bet tai jau atskira tema. Juk per metus ilgametražių filmų pasirodo tiek nedaug, kad galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o iš jų dar kiek gali pasigirti kokybe? Manau, kad lietuviams geriau kol kas kurti pigesnius, tačiau kur kas labiau meninio pobūdžio filmus, nei bandyti įpūsti amerikietiškų spalvų į mūsų šalies kino istoriją. Visgi manau, kad geriau nekurti nieko, nei kurti tai, kas nepateisins lūkesčių...

Na, ir apie filmą. Filmas akivaizdžiai nevykusi liūdna komedija. Komedija dar jos nepavadinsi, veikiau „pagyvenęs vyrukas su degtukais“ – tokias mintis sukėlė Andersono pasakos parodija. Šį kūrinį pavadinčiau erotine tragikomedija. Žinoma, nedaug turime savo kine erotikos, tačiau ką pamačiau čia buvo Tinto Brasso kažkoks klonas su tiesmukais dialogais. Valentino diena – sekso diena, visa potekstė aiški kaip atviras delnas. Skurdūs scenarijai, aktoriai nors ir Lietuvos profesionalai, nemanau, kad pasirodė įtikinamai, o tuo labiau jautėsi gerai vaidindami. Komedija, kuri turėjo kelti šypsnį, virto kažkokiu nevykusiu valsu, kur šokėjas nuolat mindo kojas. Juokiausi tik kartą, kai į kambarį įėjo Gabija Ryškuvienė su guminiu falu ir pasakė, kad „jį“ laimėjo loterijoje, todėl dabar padulkins vyrą – kažkaip negalėjau slėpti šypsnio. O šiaip filmas prikamšytas lietuviškų dainų hitų, kurias stačiai bruka į ekraną, neva žadindami, o gal labiau pataikaudami, lietuviui žiūrovui. Filmo finalas turėjo sukelti nostalgiją, ilgesio ir artumo jausmą – gal kam ir sukėlė, aš nežinau, tačiau po viso tarkavimo apie nieką ir šį bei tą, finale pateiktos staigmenos, jausenos ir garso takelis tiesiog nebeturi prasmės, žiūrovas jau pernelyg prisvilęs.

Didžiuojuosi tais, kuriems šis filmas „pats geriausias lietuviškas filmas“ – teko girdėti tokių komentarų. Ir šie komentarai buvo daug juokingesni ir įdomesni, nei visas filmas.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela