Spektaklis "Atvira pora", režisierius Antanas Obcarskas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antano Obcarsko režisuota komedija „Atvira pora“, sukurta pagal garsią italų pjesę „Coppia aperta, quasi spalancata“ (autoriai Dario Fo, Franca Rame ir Jacopo Fo), sakyčiau, gerai tiko keliaujančiam po Lietuvą komiškai aktorių scenos porai Tomai Vaškevičiūtei ir Giedriui Savickui, kurių duetas iš esmės ir sukūrė duetinį spektaklį „Atvira pora“. Pastarosios premjera įvyko 2024 metais ir šiuo metu jau antrą sezoną sėkmingai rodoma įvairiuose Lietuvos miestuose. Ten, kur buvau aš, salė buvo pilnutėlė net su papildomomis kėdžių eilėmis priekyje.

 

Komedija Lietuvos scenoje yra tam tikra prasme fenomenas, kuris negali varžytis su draminiais sudėtingais spektakliais. Jie man asmeniškai asocijuojasi su vaikystės kultūros namų kultūra, o tai jau beveik kaip ir koks „Juokis 1995“, kuris pritraukdavo pilnas sales visokiausio plauko žiūrovus. Kaip pamačiau tos dienos publiką – man tai buvo panašu į tai, kad į spektaklį atėjo jau kitokio sukirpimo žiūrovas. Prastesni? Tikrai ne, bet publika arčiau liaudies, kuri po darbų iš tikrųjų atėjo šiek tiek pasipuošusi pasikrauti dozės juoko. Manau, žiūrovai tą ir gavo, nors, lyginant savo asmeninį juoką su tuo, kaip salėje skambėjo kai kurių juokas „lygioje vietoje“ ir net ne iš labai juokingų mizanscenų, supratau, kad mano humoras nėra dar toks išjunkytas.

 

Tokie spektakliai kaip „Atvira pora“ iš esmės pasmerkti būti hitais, kurie pritraukia pilnas scenas žmonių. Tema ir problema elementari, galgi net daugeliui aktuali: Antonija ir Valentinas santuokoje praleido daugybę metų, jie užaugino jau sūnų, tačiau Antonija kaskart ištinka nervų krizė, ji žudosi ir visaip kitaip bando susigrąžinti manipuliaciniais būdais vyro Valentino dėmesį. Deja, vyras žmonos triukus jau perprato ir jai abejingas kaip ir jų vedybiniam guoliui, nes lankosi bordeliuose pas kekšes ir nuo Antonijos nelabai slepia.

 

Galiausiai pora prieina savotišką gelbėjimosi variantą: kadangi vyras neištikimas, žmona taip pat meta iššūkį ir sakosi, kad elgsis taip, kaip elgiasi jos vyras – susiras laikinų meilužių ir t. t. tai visa dramaturgija laikosi ant šeiminio sukurto intrigų ir komizmo balanso ir, jau žinoma, kas iš viso to gali išeiti. O išeina taip, kaip ir įspėjau. Pažeistas vyriškasis Valentino ego sukelia panikos priepuolius ir pavydą, ima atkartoti žmonos manipuliacinius savižudybės triukus, tačiau Antonija jau susidėjusi visiškai kitus prioritetus. Įvyksta dar vienas klasikinis variantas: pora apsikeičia emocijų vaidmenimis ir tas, kas dominavo ir buvo abejingas, tampa priklausomas nuo ankstesnio šeiminio modelio.

 

Ne, komedija „Atvira pora“ nėra jokia terapinė ar atverianti romantiškas perspektyvas žiūrovui taip pat drąsiai eksperimentuoti su savo gyvenimais ir likimais. Bet, kita vertus, gerai pagalvojus, o kam tada kankintis, kai vienas poroje atviras, o kitas privalo atitikti klasikinius ištikimos santuokos modelius? Pačią istoriją iš moteriškos perspektyvos galima palaikyti kaip feministinį, nes, mano akimis, Antonija laimi sutikdama būti atviruose seksualiniuose santykiuosi. Ji išsivaduoja iš aukos pozicijos, vėl sužydi jos aistra ir moteriškumas, ji vėl įgauna pasitikėjimo savimi ir noro patirti nuotykių. Gal geriau, nei saujomis ryti antidepresantus ir gailėti savęs? Valentino padėtis irgi atrodo tipiška, nes jam labai tinka pasakymas, kad už kiekvieno sėkmingo vyro slepiasi/stovi stipri moteris, o kai Antonija susiruošia susitvarkyti savo gyvenimą, vyro pozicija subliūkšta.

 

Spektaklyje būta netikėtų ir išties juokingų momentų (net man). Pavyzdžiui, salėje turėjo pakelti rankas, kurie nesimasturbuoja, arba kurie masturbuojasi gyvenime. Labai juokinga buvo apie Kryžkalnio kalvų teoriją ir seksualinę energiją, tokių taiklių, lietuviškai integruotų intarpų į šią itališką pjesę, priartėjančių, sakyčiau, prie improvizacinių komedijinių aktorių dvikovų atviroje scenoje, o tik sužadina juoką ir įtampą. Iki prakaito puikiai dirbo tiek Toma Vaškevičiūtė, tiek Giedrius Savickas, puikiai visiems žinomi. Ar spektaklis kažkuo labai jau ypatingas? Asmeniškai tikrai ne, tačiau kaip pramoginis pop šeiminis vaizdelis, kuriame galutinį žaidimą laimi iš aukos pozicijos pakilusi ir vėl sužydėjusi moteris, manau, tikrai veikia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legendinės legendos FELICITÀ"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar lietuviai moka kurti komedijas? Kaskart užduodu sau šį klausimą, kai pažiūriu kokią nors lietuvišką komediją, o tai nutinka labai retai, nes dažniausiai jų nežiūriu. Visgi paskatintas artimųjų kažkada nueiti į kino teatrą ir pasižiūrėti Aisčio Mickevičiaus ir Inetos Stasiulytės komedijos „Legendinės legendos FELICITA“ (2025) atsisakiau, nes pagalvojau, kad bus dar tų progų. Esu matęs ir gyvą jųdviejų šou, kai jiedu jau daug metų perteikia sugalvotą Oresto ir Džildos Vaigauskų komišką dainuojančią estrados scenos porą. Kiek žinau, su šiuo duetu aktoriai sėkmingai keliauja po Lietuvos miestus ir kuo puikiausiai tęsia tai, ką tikriausiai prieš daugel metų buvo sugalvoję TV šou „Žvaigždžių duetai“ (jeigu neklystu).

 

Galiu pasakyti, kad gyvi jų pasirodymai kur kas įdomesni ir juokingesni už šį filmą. Siužetas labai paprastas – vieną dieną šalies žiniasklaida praneša, kad Džilda ir Orestas Vaigauskai yra kviečiami į Italijoje vykstantį Sanremo muzikos festivalį atsiimti apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojimą. Aišku, kad Džilda ir Orestas patiki ir jiedu leidžiasi į kelią lydimi jaunojo ir labai liūdno padėjėjo... Žodžiu, filmo siužetas yra jų kelionės nuotykiai po Italiją, t. y. paklydimai su išsinuomotu geltonu automobiliu, Oresto ir Džildos pavydo scenos prie jūros, pasibaigęs benzinas ir daug vagysčių, kol galiausiai visi trys pasiekia Sanremą.

 

Filme skamba daug itališkų klasikinių estrados dainų, spalvinga aplinka, daug komiškų situacijų, tikriausiai atėjusių nemažai ir iš keliaujančių gyvenimiškų patirčių, tačiau filmas, – kaip čia neįžeisti? – padarytas „papigiai“ ir tas jaučiasi nuo pat pradžių. Tai absoliučiai lietuviško prasto komedijos žanro filmas, kuris remiasi ne bendra filmo idėja, bet anekdotinėmis situacijomis, kurias „apsiuva“ bendras veikėjų tikslas – pasiekti Sanremą. Ar juokiausi? Taip. Ar buvo linksma? Dažniausiai taip. Bet filmas vis tiek lengvai pamirštamas, o jo užuomazgos, kulminacija ir atomazga labai struktūriškai nuspėjami, nes Orestui ir Džildai tiesiog lemta apsijuokti, nes kitaip neįvyktų esminis komedijos aspektas. Visgi manau, kad filmas labiau skirtas tiesiog jau daug metų Džildos ir Oresto programas sekantiems žiūrovams, kurie gali šią išties legendinę porą pamatyti ir filmo pavidalu, tačiau menine prasme filmas lėkštas, pigus ir pernelyg netgi kaip komedija elementarus. Man regis, jau išmokome kurti išties gerus meninius draminius filmus nebekurdami herojų, bet visgi nemokame kurti komedijų. Aišku, jeigu „Pietinia kronikas“ laikysime tikra komedija (ji tokia ir yra!), galima sakyti, kad jis šiuo metu yra geriausia visų laikų lietuvių komedija (radau su kuopalyginti!), bet, deja, ne „Legendinės legendos FELICITA“.

 

Mano įvertinimas: 3.5/10

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela