Spektaklis "Atvira pora", režisierius Antanas Obcarskas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antano Obcarsko režisuota komedija „Atvira pora“, sukurta pagal garsią italų pjesę „Coppia aperta, quasi spalancata“ (autoriai Dario Fo, Franca Rame ir Jacopo Fo), sakyčiau, gerai tiko keliaujančiam po Lietuvą komiškai aktorių scenos porai Tomai Vaškevičiūtei ir Giedriui Savickui, kurių duetas iš esmės ir sukūrė duetinį spektaklį „Atvira pora“. Pastarosios premjera įvyko 2024 metais ir šiuo metu jau antrą sezoną sėkmingai rodoma įvairiuose Lietuvos miestuose. Ten, kur buvau aš, salė buvo pilnutėlė net su papildomomis kėdžių eilėmis priekyje.

 

Komedija Lietuvos scenoje yra tam tikra prasme fenomenas, kuris negali varžytis su draminiais sudėtingais spektakliais. Jie man asmeniškai asocijuojasi su vaikystės kultūros namų kultūra, o tai jau beveik kaip ir koks „Juokis 1995“, kuris pritraukdavo pilnas sales visokiausio plauko žiūrovus. Kaip pamačiau tos dienos publiką – man tai buvo panašu į tai, kad į spektaklį atėjo jau kitokio sukirpimo žiūrovas. Prastesni? Tikrai ne, bet publika arčiau liaudies, kuri po darbų iš tikrųjų atėjo šiek tiek pasipuošusi pasikrauti dozės juoko. Manau, žiūrovai tą ir gavo, nors, lyginant savo asmeninį juoką su tuo, kaip salėje skambėjo kai kurių juokas „lygioje vietoje“ ir net ne iš labai juokingų mizanscenų, supratau, kad mano humoras nėra dar toks išjunkytas.

 

Tokie spektakliai kaip „Atvira pora“ iš esmės pasmerkti būti hitais, kurie pritraukia pilnas scenas žmonių. Tema ir problema elementari, galgi net daugeliui aktuali: Antonija ir Valentinas santuokoje praleido daugybę metų, jie užaugino jau sūnų, tačiau Antonija kaskart ištinka nervų krizė, ji žudosi ir visaip kitaip bando susigrąžinti manipuliaciniais būdais vyro Valentino dėmesį. Deja, vyras žmonos triukus jau perprato ir jai abejingas kaip ir jų vedybiniam guoliui, nes lankosi bordeliuose pas kekšes ir nuo Antonijos nelabai slepia.

 

Galiausiai pora prieina savotišką gelbėjimosi variantą: kadangi vyras neištikimas, žmona taip pat meta iššūkį ir sakosi, kad elgsis taip, kaip elgiasi jos vyras – susiras laikinų meilužių ir t. t. tai visa dramaturgija laikosi ant šeiminio sukurto intrigų ir komizmo balanso ir, jau žinoma, kas iš viso to gali išeiti. O išeina taip, kaip ir įspėjau. Pažeistas vyriškasis Valentino ego sukelia panikos priepuolius ir pavydą, ima atkartoti žmonos manipuliacinius savižudybės triukus, tačiau Antonija jau susidėjusi visiškai kitus prioritetus. Įvyksta dar vienas klasikinis variantas: pora apsikeičia emocijų vaidmenimis ir tas, kas dominavo ir buvo abejingas, tampa priklausomas nuo ankstesnio šeiminio modelio.

 

Ne, komedija „Atvira pora“ nėra jokia terapinė ar atverianti romantiškas perspektyvas žiūrovui taip pat drąsiai eksperimentuoti su savo gyvenimais ir likimais. Bet, kita vertus, gerai pagalvojus, o kam tada kankintis, kai vienas poroje atviras, o kitas privalo atitikti klasikinius ištikimos santuokos modelius? Pačią istoriją iš moteriškos perspektyvos galima palaikyti kaip feministinį, nes, mano akimis, Antonija laimi sutikdama būti atviruose seksualiniuose santykiuosi. Ji išsivaduoja iš aukos pozicijos, vėl sužydi jos aistra ir moteriškumas, ji vėl įgauna pasitikėjimo savimi ir noro patirti nuotykių. Gal geriau, nei saujomis ryti antidepresantus ir gailėti savęs? Valentino padėtis irgi atrodo tipiška, nes jam labai tinka pasakymas, kad už kiekvieno sėkmingo vyro slepiasi/stovi stipri moteris, o kai Antonija susiruošia susitvarkyti savo gyvenimą, vyro pozicija subliūkšta.

 

Spektaklyje būta netikėtų ir išties juokingų momentų (net man). Pavyzdžiui, salėje turėjo pakelti rankas, kurie nesimasturbuoja, arba kurie masturbuojasi gyvenime. Labai juokinga buvo apie Kryžkalnio kalvų teoriją ir seksualinę energiją, tokių taiklių, lietuviškai integruotų intarpų į šią itališką pjesę, priartėjančių, sakyčiau, prie improvizacinių komedijinių aktorių dvikovų atviroje scenoje, o tik sužadina juoką ir įtampą. Iki prakaito puikiai dirbo tiek Toma Vaškevičiūtė, tiek Giedrius Savickas, puikiai visiems žinomi. Ar spektaklis kažkuo labai jau ypatingas? Asmeniškai tikrai ne, tačiau kaip pramoginis pop šeiminis vaizdelis, kuriame galutinį žaidimą laimi iš aukos pozicijos pakilusi ir vėl sužydėjusi moteris, manau, tikrai veikia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktųjų karta" / "The Generation of Evil"

 

Sveiki,

 

Vis grįžtu prie lietuviško kino. Prie to, kas dar nepamatyta, praleista ar pražiūrėta. Vienas iš tokių plačiai prieš kelerius metus nuskambėjusių lietuviško kino projektų buvo Emilio Vėlyvio filmas „Piktųjų karta“ (angl. The Generation of Evil). Niekada nesižavėjau Vėlyvio filmais, nors jis ir turi gana patrauklią tamsaus ir hiperbolizuoto dirty stiliaus kino nišą, kuriam ne kiekvienas režisierius ryžtųsi rizikuoti, galų gale, tai gal net taptų Vėlyvio prastesnėmis pretenzingomis kopijomis, o galgi net parodijomis. Pamenu iš jo filmo „Zero“ (tiksliai nežinau, kurios dalies), bet Rudoko personažas žadėjo sudėti papus savo pasijai, kurios vaidmenį atlijo Inga Jankauskaitė. Daugiau nieko nepamenu ir tai garantuotai nekokio kino požymis mano subjektyviai vertiname kino pasaulyje. O kaip visgi su „Piktųjų karta“?

 

Skiriasi žanras ir scenarijaus plėtotė, kuri labiau suveržta, išlaikanti klasikinę pasakojimo detektyvinę, kriminalinę su trilerio atspalviais žanrą. Visgi tai žanrinis, o ne meninis kinas, jį padaryti be galo sudėtinga kokybiškai ir gerai. Nuo pat pirmųjų kadrų „iš aukštai“, tarsi pats Maironis nužvelgtų skaisčiomis akimis nuodėmingąją Lietuvą, esame priartinami prie vieno iš Marijos Žemės miestelių. Kadrai dinamiški, erdvūs, kokybiški. Puikus, sakyčiau, montažas. Istorija papasakota iš esmės apie galimą dabarties Lietuvos politinį veidą. 1990-ųjų sovietiniai padlaižūnai gelbėja savo kailį degindami visus įmanomus tapatybės ryšius su sovietais, slepia dokumentus ir netgi KGB metodais žudo žmones. Prabėgus 30 metų tuos pačius „slidžiuosius“ matome visose teisingumą reprezentuojančių instancijų postuose: kas tapo žinomu politiku, kas įtakingu policininku, kas dvasininku... Galiausiai kažkas ištrūkęs į laisvę surengė kaip tikrose amerikiečių trileriuose rublio ženklo žudymo ir keršto seriją. Netrukus pagrindinis policininkas Gintaras Krasauskas (aktorius Vytautas Kaniušonis) mirčių serijoje suvokia, jog pagaliau praeitis pavijo dabartį.

 

Filmas tamsus ir juodas, koks tik begali būti. Beveik su niekuo nesulyginamas, nebent su kokiu Šarūno barto „Eurazijos aborigenas“ (2010), tačiau Vėlyvis iš ankstesnių savo projektų palieka intensyvų dirty stiliaus situacijų raišką, situacijų, kuriose pasireiškia visas žmonių godumas, ištvirkimas, galia ir veidmainystė. Čionai nerasite nė vieno gero veikėjo (nebent Gintaro žmoną?), visi slepiasi po patogiai viešumai sukurtomis kaukėmis, žmonės, kurie bučiuojasi per jubiliejus, geria auksinių purslų šampaną, linki pačių geriausių dalykų, tačiau dar iš ryto policininkas dulkino savo draugo žmoną, dukra šantažavo tėvą, vyko išdavystės ir intrigos.

 

Režisierius vienkrypčiai utriruoja savo veikėjus, nesistengia perteikti didelių psichologinių abejonių, pavyzdžiui, kaip lietuviškame filme „Izaokas“ (2019), kuriame veikėjas abejojantis ir dėl to jo pasirinkimai neapibrėžti. Bet tai žanrini kinas, jis linkęs į dinamiką, į mįslę, į baimes, tragedijas... „Piktųjų kartai“ tik iš dalies pavyko kaip socialinė kritika mūsų valdančiajam elitui, kai kurie siužetiniai sprendimai kiek naivoki ir neįtikinantys, pavyzdžiui, gal ką ir šokiravo, bet tai buvo labai nuspėjama, jog berniukas žaidžiantis su tėvo policininko ginklu turi iššauti, tai pagal Čechovo programą ir įvyksta. Tik klausimas, ar šūvis bus tinkamas ir parankus?

 

Visumoje turime gerą žanrinį filmą, jis tirštai juodas, kaip stiprųjį aspektą išskirčiau tam tikrus scenarijaus niuansus, susijusius su 1990-ųjų metų Lietuvos valstybės persitvarkymu ir tuo, kaip socialinėje erdvėje išverstaskūriai geba adaptuotis naujoje erdvėje ir toliau žaisti galios žaidimus. Integruota detektyvinė istorija taip pat nebloga, gal nesukels legendinio filmo „Septyni“ (1995) kvaitulio ir emocijų, tačiau ji turi ir nenuspėjamų niuansų, nors, deja, dirbtinokai bei karikatūriškai sustyguotų. Visgi turinį stelbia žanrinis žaidimas, socialinę galimai kritišką interpretaciją nūdienos Lietuvai gožia trileriui skirtas dėmesys. Bet tai mąstančiai netrukdo geriau pažvelgti į neplokščią scenarijaus vyksmą bei išpildytas (kartu ir su neįgyvendintas) galimybėmis. Patyriau neblogų akimirkų, filmą laikau ir komerciškai, ir kaip kūrinį gana sėkmingą.

 

P. S. Nieko nepaminėjau apie aktorius. Jie buvo puikūs, žinantys savo naratyvus ir žaidžiantys pagal žanro taisykles.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ko nežino vyrai"

 

Sveiki,

 

Kada paskutinįkart žiūrėjau kokią lietuvišką komediją? Tiesą sakant, nepamenu, nes visos jos buvo labai stipriai nuviliančios, todėl pasirodę gana palankūs vertinimai Roberto Kuliūno režisuotam pagal analogišką lenkų scenarijų filmui „Ko nežino vyrai“ (2022), man įsižiebė viltis, kad galbūt pagaliau išties lietuviškos komedijos žanre įsižiebė naujas proveržis.

 

Yra dalykų, kuris nesikeičia. Tai lietuviški komerciniai komedijos filmai. Atrodo, jog jis prieš dešimt metų buvo toks koks ir šis, kuriame vėl švysteli už galimybę kokiame lofte nufilmuoti kelias scenas atpažįstamos vietos ir Agnės Jagelavičiūtės veidas ar dar kiokio TV ar radijo vedėjo balselis – viskas paskubom, kosmetiškai ir absoliučiai pro šalį. Tą patį galvojau žiūrėdamas „Ko nežino vyrai“. Pirmąsias 2 minučių su draugu laukėme, kada filmas pradės mus linksminti ir juokinti, tačiau be arogantiško žurnalo redaktoriaus medinių juokėlių ir nesėkmių nieko nepamatėme. Ir myžimas tarpuvartėje su geriausiu draugu, atleiskite, atrodė siaubingai nuobodu, kaip ir patekimas pas būrėją, kuri, pažarsčiusi prieskonių, paverčia redaktorių moterimi, nes šis neva nesupranta moterų pasaulio.

 

Klaikios temos, klaikios situacijos ir beveik mediniai bajeriai. Tik Rimantė Valiukaitė perteikė kelias išties kvatotis privertusias scenas, tačiau visas naratyvas laikosi ant XX amžiaus amerikietiškų (kas kad lenkų sukurtas scenarijus) idėjų apie tai, kaip apkeisti sielą su kūnu, kad galų gale pabaigoje įvyktų pagrindinio veikėjo nuostatų ir vertybių pokytis. Šiuo atveju žaidžiama pačiais banaliausiais, pačiais kvailiausiais vyrų ir moterų stereotipais kaip antai vaikščiojimas „ant kablų“, liemenėlės dydis ir apsimetimai apie vyrų „kabinimo“ reikalus: iš piršto laužti vyrų ir moterų slapti pokalbiai. Viskas eina per vieną ir tą patį „galą“, nors ir bandoma čia nuskaidrinti tas banalybes kažin kokiu keistai ne lietuviškos kultūros rėmuose perteikiamu žmogiškumu. Viską stelbia tas noras perteikti karikatūriškai, lengvai ir blizgiai, turiu galvoje, tą neįprastą lyčių kaitos situaciją kažin kaip amerikietiškos komedijos formomis, o pastaroji lyčių situacija lietuviško kino kontekste tikriausiai nenagrinėta, bet žiūrėdami su draugu pradėjome lenkti pirštus, kas kokias komedijas prisimename ir kas kiek nuvokta, tapę kino kičo stereotipais.

 

Žodžiu, „Ko nežino vyrai“ buvo skaudžiai sužiūrėtas, nes jaučiausi apgautas dėl žadamos neblogos juoko dozės ir gero turinio, bet filmą teko pabaigti keiksmais ir dzenbudistine savitvarda duoti naują priesaiką, jog vėl nežiūrėsiu dešimt metų lietuviškos komedijos.

 

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela