Sena nuotrauka: Kaunas, Laisvės alėja, 1968 (nuotrauka V. Bujausko)

 

Kauno autobusų stotis 2012, stovėjimo aikštelė ir bilietų kasa iki renovacijos. Istorinė nuotrauka

 

Nuotr. P. Hadzinski

Sveiki, skaitytojai!

 

Kauno autobusų stoties istorija prasidėjo tarpukariu, kai 1936 metais Vytauto prospekte buvo atidaryta moderni ir tam laikmečiui itin pažangi stotis. Architekto Karolio Reisono suprojektuotas pastatas tapo svarbiu laikinosios sostinės logistikos centru, jungusiu Kauną su kitais Lietuvos miestais bei užsienio kryptimis. Tuometinė stotis išsiskyrė racionalia architektūra ir funkcionalumu, o bėgant dešimtmečiams ji atlaikė tiek karo negandas, tiek sovietinio laikotarpio transformacijas, išlikdama viena intensyviausių transporto arterijų šalyje.

 

Sovietmečiu stoties infrastruktūra buvo pritaikyta augantiems keleivių srautams, tačiau ilgainiui senieji pastatai nebeatitiko šiuolaikinių standartų ir technologinių poreikių. Nors stotis išlaikė savo strateginę vietą šalia geležinkelio mazgo, jos būklė reikalavo esminių pokyčių. Atkūrus nepriklausomybę, ne kartą svarstyta apie renovaciją, tačiau tikrasis lūžis įvyko 2015–2017 metais, kai senoji stotis buvo uždaryta kapitalinei rekonstrukcijai, o transporto eismas laikinai perkeltas į gretimas gatves.

 

Šiandieninė Kauno autobusų stotis yra viena moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione, sėkmingai suderinanti istorinį paveldą su šiuolaikine architektūra. Rekonstrukcijos metu buvo išsaugotas senojo pastato fasadas, tačiau viduje įrengtos inovatyvios keleivių informavimo sistemos, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė ir prekybos centras. Šis objektas tapo puikiu pavyzdžiu, kaip senoji pramoninė ir transporto zona gali virsti estetiška bei patogia erdve, kuri kasdien aptarnauja tūkstančius keliautojų ir puošia miesto centrą.

 

Maištinga Siela

Sena Klaipėdos nuotrauka (Tiltų gatvė): fotografas Max Ehrhardt (Maksas Ehrhardtas) ir jo palikimas Klaipėdai

 

Sveiki, istorijų skaitytojai!

 

Šįkart dėmesys istorinei Mažosios Lietuvos asmenybei – vokiečių fotografui Maksui Ehrhardtui.

 

Maxas Ehrhardtas buvo vienas reikšmingiausių Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) fotografų, palikęs neįkainojamą vaizdinį liudijimą apie miesto gyvenimą Vokietijos imperijos ir Klaipėdos krašto laikotarpiu. Nors žinių apie jo kilmę ir asmeninį gyvenimą yra palyginti nedaug, žinoma, kad jis apie 1900-uosius atvyko į Klaipėdą iš Saksonijos, Vokietijos, ir įsigijo veikiančią fotoateljė Liepojos gatvėje (Libauerstrasse 20). Ši studija, buvusi vienas seniausių miesto fotosalonų, tapo Ehrhardto kūrybos ir verslo centru visam laikotarpiui iki pat 1938 metų, kai jis pardavė ateljė.

 

Pagrindinė M. Ehrhardto veikla, kaip ir daugelio to meto fotografų, buvo komercinis portretavimas užsakymu. Jo fotosalonas teikė paslaugas miestiečiams, fotografuodamas individualius ir grupinius portretus, kurie dažnai buvo puošiami tuomet madingo Jugendo stiliaus vinjetėmis ir ornamentais. Vis dėlto, Ehrhardtas išsiskyrė tuo, kad jam rūpėjo ne tik užsakymai, bet ir krašto metraštininko vaidmuo. Jis aktyviai fiksavo reprezentacines miesto ir apylinkių vietas, unikalius objektus ir, svarbiausia, įsimintinus įvykius. Jo dėka iki mūsų dienų išliko vertingi vaizdai, įamžinantys 1920–1923 m. įvykius (tarpukario politinės kovos ir Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos), taip pat karinių laivų vizitus, šventes (pvz., dainų šventes 1925 m.), ir kasdienį miesto šurmulį. Jo nuotraukos buvo naudojamos ir kaip atvirukai, skirti platinimui.

Tiltų gatvė. Apie 1930 m.

Tai tikriausiai vienintelė M. Ehrhardto išlikusi nuotrauka, kurioje jis pats užfiksuotas 1922 metais Nidoje su žmona ir vaiku.

Lietuvininkų aikštė anuomet.

 

Apie asmeninį M. Ehrhardto gyvenimą žinoma nedaug, nes jis nepaliko asmeninių dienoraščių ar laiškų, o ir pats saugojo privatumą. Amžininkai jį prisiminė kaip linksmą, energingą, smalsų ir mėgusį bendrauti žmogų, nors esą buvusį ir šiek tiek nepraktišką. Paskutinė jo nuotrauka datuojama 1938 m. birželio 21 d., po kurios jis pardavė studiją. Tikslios žinios apie jo vėlesnį gyvenimą, pasitraukimą iš Klaipėdos ir mirtį nėra tiksliai nustatytos ir plačiai dokumentuotos, paliekant jo asmeninį gyvenimą paslapties šydu.

 

Pagrindinis M. Ehrhardto palikimas yra jo stiklo negatyvų kolekcija, kuri stebuklingai išliko karo ir pokario audrų metu. 1949 m. apie 219 jo negatyvų, atrastų nežinomomis aplinkybėmis Klaipėdos miesto archyve, buvo perduoti tuometiniam Kraštotyros muziejui. Šiandien ši unikali ikonografinė medžiaga yra Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus saugoma vertybė. Ehrhardto nuotraukos yra esminis šaltinis Klaipėdos istorikams ir kultūros paveldo tyrinėtojams, leidžiantis vizualiai atkurti XX a. pirmosios pusės Klaipėdos krašto veidą, todėl jis pelnytai laikomas epocho metraštininku.

 

Maištinga Siela

Kaunas. Kokia Kauno "Akropolio" vidinio namo istorija?

 

Sveiki,

 

Kauno „Akropolio“ vieta Karaliaus Mindaugo prospekte iš tikrųjų kadaise priklausė dideliam pramoniniam kompleksui – buvusiam „Kauno audinių“ fabrikui. Šis fabrikas veikė ilgus metus ir buvo svarbi Kauno pramonės dalis. Pastatas, kurį matote nuotraukoje datuojamas maždaug 1914 m. (taigi, Pirmasis pasaulinis karas!) ir tapo integruotas į „Akropolio“ vidų. Visi komplekso pastatai, statyti dar XX a. pradžioje, turėjo ne tik istorinę, bet ir emocinę vertę miestiečiams, kurie prisiminė šią vietą kaip gamybos ir darbo centrą. Kai „Akropolis“ grupė įsigijo šią teritoriją, kilo didelis klausimas, ką daryti su senais, bet istorinę atmintį turinčiais pastatais. Vietoj paprasto griovimo, statytojai pasirinko kur kas sudėtingesnį, bet kūrybiškesnį sprendimą.

 

Priešingai nei buvo įprasta to meto statybose, buvo priimtas unikalus sprendimas – integruoti istorinius fasadus į naująją prekybos centro struktūrą. Vietoj to, kad būtų viskas sulyginta su žeme, dalis fabriko pastatų – jų sienos ir fasadai – buvo kruopščiai išsaugoti ir apjuosti naujais statiniais. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip galima suderinti modernią, komercinę architektūrą su kultūros paveldu. Šis žingsnis ne tik leido išlaikyti dalį Kauno pramoninės istorijos, bet ir suteikė prekybos centrui unikalų, atpažįstamą identitetą, skirtingą nuo bet kurio kito. Dabar lankytojai gali matyti, kaip stiklas ir betonas dera su šimtamečio raudono mūro plytomis.

 

Svarbu paminėti, kad šie pastatai niekada nebuvo gyvenamieji namai. Jie tarnavo kaip gamybiniai ir administraciniai pastatai, cechai ar biurai, reikalingi fabriko veiklai. Nors galbūt tam tikrais laikotarpiais juose dirbo tūkstančiai žmonių, jie nebuvo skirti gyventi.

 

Šiandien šie istoriniai fasadai atlieka kitokią, bet ne mažiau svarbią funkciją. Jie tapo savotiška interjero detale, kuri kuria išskirtinę atmosferą prekybos centro viduje. Nors viduje esantys pastatai jau nebenaudojami pagal pirminę paskirtį, jie tapo atskirų parduotuvių, restoranų ar kavinių fasadais. Prie jų įrengtos poilsio zonos ir suoliukai, leidžiantys lankytojams pailsėti ir pasigrožėti unikaliu architektūriniu sprendimu. Šis derinys ne tik primena apie Kauno praeitį, bet ir rodo, kaip kūrybiškai galima panaudoti senus statinius naujam tikslui, suteikiant jiems naują gyvenimą ir prasmę. Tai yra puikus pavyzdys, kaip galima atgaivinti apleistas pramonės zonas, paverčiant jas traukos objektais.

 

Maištinga Siela

Nuotrauka. Danuta Danielsson skulptūra; kaip galima priešintis antisemitizmui: asmenybė, istorija, paminklai, Švedija

 

Sveiki,

 

Kartais Facebookas išmeta tokių įdomybių, apie kurias norisi pasidalyti, tad ir šiandien šiek tiek apie istoriją.

 

1985 m. Danuta Danielsson, jauna lenkų kilmės žydė, gyvenusi Švedijoje, tapo netikėtu pasipriešinimo simboliu, kai eitynių Vekšėje (Växjö) metu rankine trenkė neonaciui. Šis veiksmas, kurį įamžino fotografas Hansas Runessonas, greitai pasklido laikraščiuose ir žurnaluose, pelnydamas „Švedijos metų nuotraukos“ titulą. Danielsson drąsa giliai sukrėtė, atspindėdama tiek asmeninę drąsą, tiek platesnę kovą su fašizmu pokario Europoje. Įkvėpta savo motinos, išgyvenusios holokaustą, spontaniška moters reakcija pabrėžė Antrojo pasaulinio karo šešėlius ir nuolatinę svarbą kovoti su netolerancija.

 

Nuotrauka ne tik įamžino drąsų Danielsson gestą, bet ir paskatino nacionalinę diskusiją apie pilietinį protestą ir piliečių atsakomybę priešintis neapykantos grupėms. Devintojo dešimtmečio viduryje Švedija, kaip ir didelė dalis Europos, grūmėsi su kraštutinių dešiniųjų judėjimų atgimimu, todėl jos veiksmas buvo ypač jaudinantis. Nuotraukos poveikis peržengė žurnalistikos ribas ir tapo mokomąja priemone mokyklose bei kultūrinėse diskusijose apie moralinę drąsą, aktyvizmą ir asmens veiksmų galią kovojant su neteisybe.

 

2014 m. menininkė Susanna Arwin pasiūlė pastatyti Danielsson skirtą statulą, nors Vekšės taryba atmetė šį pasiūlymą, motyvuodama tuo, kad tai skatintų smurtą, be to, tam prieštaravo ir Danielsson šeima. Nepaisant to, visuomenė rado kūrybiškų būdų pagerbti jos atminimą: žmonės dėjo rankines ant esamų statulų visoje Švedijoje kaip simbolinį pasipriešinimo gestą. Vėliau Varberge ir Alingsåse buvo pastatytos statulos, užtikrinant, kad spontaniškas Danielsson poelgis liktų išliekančiu pasipriešinimo ir moralinio įsitikinimo simboliu, įkvepiančiu kartas stoti prieš priespaudą.

 

Maištinga Siela 

Dienos nuotrauka: Prezidentas Gitanas Nausėda parduotuvėje, žuvies skyriuje, laukia aptarnavimo

 

Visą liepą lijo lietus

Ir Paluckis mums šypsojos.

 

Vilija lyg niekad juk neklysta,

Bet kai reik – visad parklumpa.

 

Jau šviežios žuvies yra,

Lašiša ant ledo guli.

 

Baba Olga – privet! kak dela? –

Tuoj Nausėdai prisvers už mažą dyką.

 

Mūsų mergos Premjero nebemyli,

Myli žuvys šiandien tik Nausėdą.

 

Vakarienė šventinė juk bus,

Šampės prie žuvis pagriebk,

Aš nuskusiu bulvių tik.

 Maištinga Siela

Nuotrauka: Užupio užsienio reikalų ministerija (URM), gandras, lentelė, instaliacija

 

Užupio Respublikos Užsienio Reikalų Ministerijos (URM) pastato, kuris yra tikras, fizinis pastatas (nors ir simbolinės reikšmės), puošia lentelė su gandru.

 

Ši lentelė simbolizuoja Užupio laisvę, meninę dvasią ir savotišką nepriklausomybę. Gandras, kaip Lietuvos nacionalinis paukštis, čia įgyja naują prasmę, atspindėdamas Užupio originalumą ir ryšį su lietuviškąja kultūra, bet interpretuojant ją per meninę prizmę.

 

Nors Užupyje yra daug įvairių meninių instaliacijų ir nedidelių skulptūrų, būtent prie URM pastato rasite šią simbolinę gandro lentelę ir ji labai maža.

 

Maištinga Siela

Nuotrauka. James Joyce "Finegano šermenys“, pataisymai, rankraštis

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar daug ir ilgai rašytojai taiso savo parašytų kūrinių versijas? Jameso Joyce'o romano „Finegano šermenys“, kai kur verčiama kaip „Finegano budynė“, („Finnegans Wake“) rankraščiai ir jų pataisymai atspindi itin ilgą ir sudėtingą kūrybos procesą, trukusį septyniolika metų. Joyce'as nedirbo prie visos knygos vienu metu; vietoj to, ji buvo kuriama dalimis, nuolat pridedant naujos medžiagos, o ne tiesiog taisant pirminį juodraštį. Dėl to nėra vienos „pirmosios versijos“, o veikiau daugybė kūrinio vystymosi etapų.

 

Manoma, kad kiekvienai romano ištraukai yra maždaug dvylika iki penkiolikos skirtingų stadijų – nuo pirminių užrašų iki galutinių puslapių korektūros. Joyce'as dažniausiai tik pridėdavo medžiagos, o ne šalindavo ją, kas sudarė daugybę galimybių klaidoms atsirasti. Spaustuvininkai ir rinkėjai, atrodo, išnaudojo beveik visas tas galimybes. Pavyzdžiui, 1939 m. išleistame pirmajame leidime Joyce'as pats ištaisė 866 spausdinimo klaidas, įklijuodamas pataisymus. Tačiau net ir po to liko nemažai klaidų, kurias reikėjo taisyti.

 

Manoma, kad beveik visų „Finegano šermenų“ ištraukų kompozicijos etapai yra išsaugoti Jameso Joyce'o archyve, tačiau gilindamiesi į juos, mokslininkai aptinka ir trūkstamų dalių, kadangi ne visi pakeitimai buvo rašytiniai – kartais Joyce'as juos diktuodavo. Kai kurie ankstyviausi juodraščiai (nuo 1923–1924 m.) buvo rašyti iš esmės anglišku stiliumi su nedaug kalbos iškraipymų, tuo tarpu vėlesni (ypač nuo 1930-ųjų) jau buvo pradinėje „Finegeno šermenų“ formoje. Rankraščiai, užrašų knygelės, mašinraščiai su Joyce'o ranka darytais pataisymais ir priedais, taip pat korektūros lapai – visa tai rodo nuolatinį ir kruopštų tekstinės medžiagos sluoksniavimą ir plėtojimą. Kai kurie jo rankraščiai netgi buvo rašyti mėlynu pieštuku gulint ant pilvo, vilkint baltą chalatą. Joyce'as itin atidžiai tikrindavo kiekvieną žodį ir skyrybos ženklą, o jei kas nors pradingdavo ar būdavo išleista iškraipyta forma, tai buvo laikoma jo galutine valia.

 

Daugelis „Finegano šermenų“ rankraščių ir su jais susijusių medžiagų (užrašų knygelės, mašinraščiai, korektūros) saugomi viešosiose bibliotekose, tokiose kaip Bafalo universiteto Poezijos kolekcija, Britų biblioteka ir kitos JAV bei Europos institucijos. Šios medžiagos leidžia tyrinėtojams stebėti, kaip tekstas formavosi iš tūkstančių sudėtinių užrašų ir daryti pagrįstus sprendimus apie įvairius spausdintus leidimus, bei kurti naujus, remiantis skirtingais redakciniais metodais.

 

Maištinga Siela

 

Telšiai: Telšių skulptūra "Žemaitijos legendos" SAMOGITIA PATRIA UNA (Žemaitija – vienintelė tėvynė)

 

Sveiki,

Šią nuotrauką aptikau viename socialiniame tinklapyje, tad autoriaus nežinau, tačiau tai viena mėgstamiausių mano Telšių vietų. Šiandien truputį apie ją.

Skulptūra „Žemaitijos legendos“, puošiantis Telšių miesto centrą, Katedros aikštės prieigas prie Respublikos gatvės, yra vienas ryškiausių ir simboliškai reikšmingiausių šio regiono akcentų. Monumentalus kūrinys, vaizduojantis Žemaitijos totemą – mešką, ant kurios nugaros sėdi trys vaikai ir du meškiukai, yra ne tik estetiškai patrauklus, bet ir giliai įsišaknijęs vietos istorijoje bei mitologijoje. Šios skulptūros sukūrimas buvo patikėtas žymiam Lietuvos skulptoriui Romualdui Kvintui, o architektūrinę kompoziciją papildė talentingas architektas Algirdas Žebrauskas. Bendras menininkų darbas įprasmino Žemaitijos savitumą ir istoriją vizualiai patrauklia forma.

Idėja sukurti tokį paminklą kilo siekiant įamžinti Žemaitijos regiono simbolius ir perduoti juos ateities kartoms. Meškos figūra žemaičių folklore ir heraldikoje užima ypatingą vietą, simbolizuodama jėgą, ištvermę ir motinišką globą. Būtent ši simbolika ir tapo pagrindiniu skulptūros naratyvu. Ant meškos nugaros sėdintys trys vaikai yra alegorinės figūros, įkūnijančios svarbias Žemaitijai sritis: meną, patriotizmą ir diplomatiją. Šie trys aspektai yra esminiai formuojant regiono kultūrinį ir socialinį identitetą. Du mažesni meškiukai, įkomponuoti šalia vaikų, prideda kompozicijai žaismingumo ir pabrėžia šeimos, bendruomenės vienybės idėją.

Skulptūros „Žemaitijos legendos“ atidengimo iškilmės įvyko 2008 metais. Šis įvykis tapo svarbia Telšių miesto švente, subūrusia vietos gyventojus ir svečius. Paminklo atidarymas ne tik papuošė miesto erdvę, bet ir sustiprino žemaičių savimonę, primindamas jų turtingą istoriją ir kultūrinį paveldą. Nuo savo atidarymo skulptūra tapo populiariu traukos centru, mėgstama tiek vietinių gyventojų, tiek turistų, norinčių geriau pažinti Žemaitijos regioną ir jo simbolius. „Žemaitijos legendos“ yra ne tik meno kūrinys, bet ir svarbus kultūrinis ženklas, įprasminantis regiono identitetą ir perduodantis jį ateities kartoms. Ant jo užrašyta lotyniškai Samogitia Patria Una, kas išvertus reikštų: Žemaitija – vienintelė tėvynė.

Maištinga Siela

Sena Vilniaus fotografija: XIX a., 1863-ieji, Arkikatedros aikštė, Antrasis sukilimas prieš carinę Rusiją

 

Sveiki,

 

Fotografija iš žiemiško Vilniaus, daryta 1863-aisiais metais. Atrodo, taip seniai, bet tai buvo neeiliniai metai, nes:

 

1863 metai Vilniui žymi 1863–1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją pradžią, kuris miestą pavertė vienu svarbiausių sukilimo centrų Lietuvoje, čia veikė sukilėlių vadovai, buvo organizuojami būriai, o Lukiškių aikštėje įvykdytos egzekucijos sukilimo vadams, tokiems kaip Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas, palikusios gilų pėdsaką miesto istorijoje, nors sukilimas buvo numalšintas, Vilnius patyrė griežtas represijas, uždarytos mokyklos, draudžiama lietuviška spauda, vykdyta rusifikacijos politika, tačiau šie įvykiai suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių tautinio judėjimo formavimesi, parodė lietuvių ir lenkų pasiryžimą kovoti už savo laisvę, o sukilimo atminimas Vilniuje iki šiol saugomas, 2017 m. Gedimino kalne perlaidoti sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, o 2019 m. Senosiose Rasų kapinėse įvyko valstybinės laidotuvės.

 

Maištinga Siela

Nuotrauka: Barbora Radvilaitė, jos palaikai, portretas, Arkikaterdos požemiai

 

Sveiki,

 

Barboros Radvilaitės palaikai ilsisi žinomoje vietoje Vilniaus arkikatedros požemiuose nuo 1551 m. Na, o ši nuotrauka daryta prieš Antrąjį pasaulinį karą, matome, kad papuošalai yra tie, kurie aptikti 2024 metais. Juos beveik dar šimtmečiui paslėps nuo okupantų ir vėlei bus rasti Katedros požemyje.

 

Maištinga Siela

Sena Rīgas fotogrāfija / sena Rygos miesto nuotrauka

 

Sveiki,

 

Galvoju dažnai, kaip latviai su vokiečiais kūrė Rygą.

Iš akmenų ir plokščių.

 

Dulkių, vandens ir skiedinio,

Cemento ir betono,

Fantazijos ir matematinio apskaičiavimo.

 

Tamsus ir viduramžiškas senamiestis.

Šviesus, bet mistiška jugendo stilius.

 

Ten, sako, vaiduokliai seni ir aristokratiški,

Šneka sena latvių kalba.

 

Maištinga Siela

Istorinė nuotrauka: Vilnius, Vilniaus geležinkelio stotis 1915 m., fasadas ir skulptūra

 

Nuotrauka: Wilna (Litauen): Bahnhof im Schnee, 1915 | BayHStA, BS N 19 19/5-1-237 © Die Staatlichen Archive Bayerns, München.

Sveiki,

 

Pamačiau facebooke A. Juodas profilyje įrašą apie Vilniaus geležinkelį bei prie jo buvusią skulptūrą, ir pamaniau, kad dalį fragmento įrašo pasidalysiu, kadangi įrašas viešas. Dažniausiai tokios įdomybės su laiku socialiniuose tinkluose paskęsta, pasimiršta, tad tikiuosi, kad šis įrašas leis rasti ir prisiminti.

 

<...>

 

Įdomu, kad šio savotiško „kandeliabro“ viršų puošianti figūra, apsigaubusi apsiaustu su gobtuvu ir laikanti rankoje lempą, savo povyza iš dalies primena, berods, 1906 metais ant Vilniaus miesto elektrinės administracinio pastato bokštelio pastatytą Bolesław Bałzukiewicz sukurtą skulptūrą „Elektra“ – moterį dešinėje rankoje laikančią žibintą ir skelbiančią naujos – elektros – šviesos eros pradžią (sovietmečiu originalioji „Elektra“ dingo ir tik 1994 metais ją, įprastoje vietoje, atkūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Petras Mazūras).

 

Vilnietis skulptorius Bolesław Bałzukiewicz jaunystę praleido visai įdomiai. Jį pastebėjo mecenatas, turbūt vienas įtakingiausių žmonių to meto Vilniuje, Juozapas Montvila. Atkreipė dėmesį į perspektyvų jaunuolį, suteikė jam stipendiją ketverius metus studijuoti Krokuvos Menų akademijoje, paskui dar metus – Paryžiaus Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje. Tėvynėn grįžęs gabus menininkas sukūrė ne tik „Elektrą“: jis padėjo skulptoriui ir architektui, būsimajam Vilniaus Trijų Kryžių paminklo autoriui Antanui Vivulskiui kurti Krokuvoje stovintį paminklą Žalgirio mūšiui; jo sukurta bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra Simono Konarskio gatvėje; Vilniaus universiteto profesoriaus Joachimo Lelevelio biustas Rasų kapinėse; o ir kompozitoriaus Stanisław Moniuszko biustas skvere šalia Šv. Kotrynos bažnyčios. Grįžusį į Vilnių menininką 1919 metais pakvietė profesoriauti Vilniaus Stepono Batoro universitete, Bolesław Bałzukiewicz buvo Vilniaus dailininkų draugijos narys, kūrė litografijas, medžio raižinius, memorialines lentas, biustus, nutapė portretų, peizažų, kūrinius eksponavo parodose Paryžiuje. Šeimos nesukūrė, mirė 1935 metais savo namuose, Kalvarijų gatvėje. Palaidotas Rasų kapinėse.

 

<...>

 

O kada ir kas pastatė žibintais puoštą „kandeliabrą“ Vilniaus geležinkelio stoties keleivių rūmų prieigose, man nėra žinoma.

 

<...>

 

Teksto fragmentas priklauso A. Juodas.

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: rašytojos Žemaitės giminė

 

Sveiki,

 

Tiesiog negalėjau nepasidalyti šia nuotrauka. Viduryje kai iš akies lupta rašytojos Žemaitės kopija, bet tai vis dėlto ne ji. Cituoja M. Nastaravičiaus įrašą iš jo socialinės paskyros apie šią nuotrauką, tikiuosi, kad niekas nesupyks. 1960-ieji, Kaunas. Moteris su skarele – rašytojos Žemaitės dukra Pranė. Pranei gimė Petronėlė, Petronėlei – Nijolė, šiai – Audronė, nuotraukoje sėdinti ant kelių, o Audronei – Vaida, šiandien auginanti Saulę ir Audrių. „Pirmas sakinys“ – apie Žemaitės giminę, laidoje kalbantis su jos proproproanūke.

 

Nuorodą į laidą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: visi aktorės Meryl Streep geriausi vaidmenys

 

Sveiki,

 

Pasiilgstu savęs prieš septynerius-aštuonerius metus, kai masiškai filmus peržiūrinėdavau su aktore Meryl Streep. Daugiausia kartų „Oskarui“ nominuota aktorė vis dar tebesifilmuoja įvairiuose kino ir serialų projektuose. Žiūriu į šią fotografiją ir galiu beveik visus vaidmenis identifikuoti. Šiuo metu tikriausiai labiausiai iš naujo norėčiau peržiūrėti „Abejonė“ bei „Sofijos pasirinkimas“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: "Vaikai varžėsi norėdami parodyti, kur rastas lavonas" (Lietuvos spauda)

 

Sveiki,

Reta ir istorinė laikraščio iškarpa (anuomet gal ir nereta). Dabar tokių dalykų neišvysi, net jeigu būtų dar ir žiauriai bei baisiau, netgi jeigu vaikai filmuotų ir fotografuotų šalia iš devinto aukšto iššokusiojo palaikus, jų į laikraštį ar bet kurį šalies dienraštį nefotografuotų. Nors papublikuoti kokį skandalą greičiau savo socialiniame tinklapyje už didesnius patiktukus yra konkurencijos. Anų dienų tikrovėje (pirmasis dešimtmetis po atkūrimo) atrodė lyg ir normaliai, prisiminkime, kiek benamių vaikų trindavosi Vilniaus stoties rajone (nė vienas teisių aktyvistas necyptelėjo), o dabar prie pirkimų kasos pabandyk vaiką sudrausminti, kad nagučių netiestų prie spalvingų „Orbit“ ar prezervatyvų pakuočių. Per 3 dešimtmečius, atsiradus Garliavos skandalams, žiobienėms, skandinaviškai „tvarkai“, toks dalykas neįmanomas, bet nereiškia, kad neegzistuoja kitokiomis formomis. Už maišelį saldainių vaikai nuvers prie lavono... Skamba... Net nežinau kaip, bet istorinės egzotikos visgi labai daug.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: berniukas, žiūrintis į paveikslus

Laba,

 

Šią nuotrauką padariau 2009 vasarą arba 2010. Sunku identifikuoti. Galvoju apie tą vaikį, kaip jis augo, ar tebėra... Gal kas atsilieps? Kas jis?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka. Chrisas Webbas po 50 metų grįžo į Madeirą ir padarė nuotrauką toje pačioje vietoje

 Laba,

 

Vakar skaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“, aptikau mintį, kurią esu pagalvojęs ne kartą. Gal iš tikrųjų kokioje laiko juostoje ar kitoje Visatoje yra priešingas procesas ir mes atsikeliame labai seni, pamažu jaunėjame ir grįžtame atbuline tvarka į motinos įsčias. Koks tai būtų jausmas? Ta laiko tėkmė mane visada domino, kodėl ji pas mus tokia ir ne kitokia.

 

Panašiai ir šioje nuotraukoje, kurią neseniai savo socialiniuose tinklapiuose pasidalino Chris Webb, kuris dar būdamas berniuku su mama 1973 metais apsilankė per atostogas Madeiroje, Portugalijos kurortinėje ir be galo gražioje saloje. Jis anuomet ištarė, kad vieną dieną čia sugrįš. Ir jis tą padarė šiemet, lygiai po 50 metų, susirado tą vietą, tą patį akmenį, atsisėdo ant jo ir padarė panašią nuotrauką.

 

Galvoju, Viešpatie, per tuos 50 metų subyrėjo Sovietų Sąjunga, Berlyno siena, atsiradau aš, susikūrė tiek daug naujų valstybių, išėjo tiek knygų ir filmų, sprogo Černobylis, siautėjo COVID-19 ir kiti dalykai, to žmogaus galėjo ir nebelikit, o jis išlaukė ir grįžo, o šis akmuo jo vis laukė, ne kažin kaip pasikeisdamas. Mėgstu pasididinti tokias laiko sudurstytas nuotraukas, tyrinėti pakilusių uolienų raštus, pakrantę, pastatus ir įsivaizduoti, kas ir kaip keitėsi per tuos 50 metų. Panašiai kaip vaikystėje, kai leidinių paskutiniame puslapyje reikėdavo surasti tarp dviejų panašių paveikslėlių 10 skirtumų ir juos pažymėti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Soprano ledainė, kavinė, ledai, Pilies g. 3, 01123 Vilnius

 Sveiki,

 

Būna, kada sėdi, maigai telefoną ir nei iš šio, nei iš to atsiranda noras padaryti nuotrauką. Mėgstu Vilniaus Pilies gatvėje esančią kavinę ledainę „Soprano“, čia visada užsuku sukrimsti kokio nors ledų kamuoliuko. Šiemet šioji užeiga šiek tiek pasikeitusi, tiek daug žalumos! Tiesa, tada, kai sėdėjau darydamas šią nuotrauką, vyko NATO viršūnių suvažiavimas. Miestas iš vienos pusės smarkiai apribotas judėjimo, o iš kitos netrūksta užsieniečių žurnalistų, ruošiančių reportažus ant kiekvieno kampo. Taigi, kaip matote, pro langą eina mergina su Ukrainos vėliava. Dabar tai taip natūralu, o po dešimties metų bus epiškai istoriška, todėl ir dalijuosi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Danielius Dolskis, paminklas-skulptūra Kaune, Laisvės alėjoje

 

Sveiki,

Ko jau ko, bet Lietuvoje netrūksta paminklų. Tad dar vienas Laisvės Alėjoje. Nepaisant visko, manau, kad labai gerai, jog šis žmogeliukas čia stovi.

2007 m. lapkričio 11 d. Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną už Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšas atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis.

Jūsų Maištinga Siela