Šios dienos daina: Vânia Fernandes – Senhora do Mar [žodžiai / lyrics / palavras] anTUNiA cover

Sveiki,

Šią dainą klausausi jau kokį 15 metų! Su pertraukomis, nes ją pamirštu ir vėlei iš naujo atrandu, nes tai viena mano mėgstamiausių „Eurovizijos“ dainų. Šiaip Portugalijos nelaikau itin sėkminga eurovizine šalimi, nors jai per pastarąjį dešimtmetį ir pavyko laimėti, bet dažnai jos siunčiamų kūrinių nesuprantu, nes jie pernelyg keisti ir nepaklausomi, tačiau yra ir išimčių. Be šiųmetės portugalės, man labiausiai patinka 2008 metais pasirodžiusi Vânia Fernandes daina „Senhora do Mar“, su kuria ji laimėjo nacionalinę dainų atranką. Pati atlikėja, kuriai šiandien jau 38 m., gimė 1985 metų rugsėjo 25 dieną Madeiroje. Ji net turi lietuvišką Vikipedijos įrašą! Su šia daina ji sėkmingai pateko į „Eurovizijos“ finalą ir ten užėmė 13 vietą.

Išraiškingas balsas ir portugališki ritmai, aprėpiantis jūrų uosto ir vandenynų platybes – štai ką man primena šios ilgesingos baladės skambesys. Tarsi lėktum kaip albatrosas aplink senovinius portugalų laivus, kurie plaukia į tolimus kraštus, o jūra jiems maloninga arba negailestinga. Džiazo atlikėja geba dainuoti skirtingais žanras, tačiau mane nustebino visiškai netikėtas 2017 metų portugalų vyrų instrumentinės grupės anTUNiA atlikimas su balalaikomis (ar kaip jie vadina tuos instrumentus?). Tai taip egzotiška ir išraiškinga, kad nebūčiau pagalvojęs, kad man apskritai gali patikti toks atlikimas, tačiau patinka ir netgi labai. Šiandien siūlau pasiklausyti abiejų kūrinių versijų.

Vabios Fernandes versija

anTUNiA versija

[Palavras / žodžiai / lyrics]

Vânia Fernandes – Senhora do Mar

Senhora do Mar

Ante vós me tendes caída

Quem vem tirar meia da vida e da paz

Desta mesa, desta casa perdidas

Amor que é de ti

Senhora do Mar

Ante vós minha alma está vazia

Quem vem chamar a si o que é meu

Oh mar alto, trás p'ra mim...

Amor meu sem fim

Ai negras águas

Ondas de mágoas

Gelaram o meu fogo no olhar

(Senhora do Mar)

Ele não torna a navegar

E ninguém vos vê chorar

Senhora do Mar

Quem vem tirar meia da vida e da paz

Desta mesa, desta casa perdidas

Amor que é de ti

Ai negras águas

Ondas de mágoas

Gelaram o meu fogo no olhar

(Senhora do Mar)

Vida sem sal, rezas em vão

Deixai seu coração

Bater junto a mim

Ai negras águas

Ondas de mágoas

Gelaram o meu fogo no olhar

(Senhora do Mar)

Ele não torna a navegar

E ninguém vos vê chorar

Senhora do Mar

Maištinga Siela

Eurovizija 2024: Ką aš manau apie šių metų dainų konkursą (mano top 5)

 Sveiki,

Nepaisant to, kad mano susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.

Deja, esu senas nagas ir dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos. Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“, kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.

Visgi „Eurovizija“ atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos homofobus ir transfobus ant kojų.

Ką gi aš matau? Ogi žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.

Kiti poliniai ir neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.

Kitas skandaliukas. Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje, kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti, kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu tai tiesa.

Visgi džiaugiuosi šiokia tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man) pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“ netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija būtų juos išsiuntusi...

Pastebiu tendenciją, kad grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.

Stebėjau be didesnio azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl, nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.

Nr. 1 Kroatija. Baby Lasagna - Rim Tim Tagi Dim

Mano favoritas. Mėgstu tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.

Nr. 2 Didžioji Britanija. Olly Alexander - Dizzy

Žinau, nieko nesakykite. Viename lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.

Nr. 3 Ukraina. alyona alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria

Ša. Visai ne dėl politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos. Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.

Nr. 4 Graikija. Marina Satti – ZARI

Jaunatviškas graikės pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.

Nr. 5 Portugalija. iolanda – Grito

Šiaip šiemet su baladėmis ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio puikių muzikos albumų portugalų kalba?

P. S. Buvo ir kitokių dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui, brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą. Taigi tiek šiemet.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka. Chrisas Webbas po 50 metų grįžo į Madeirą ir padarė nuotrauką toje pačioje vietoje

 Laba,

 

Vakar skaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“, aptikau mintį, kurią esu pagalvojęs ne kartą. Gal iš tikrųjų kokioje laiko juostoje ar kitoje Visatoje yra priešingas procesas ir mes atsikeliame labai seni, pamažu jaunėjame ir grįžtame atbuline tvarka į motinos įsčias. Koks tai būtų jausmas? Ta laiko tėkmė mane visada domino, kodėl ji pas mus tokia ir ne kitokia.

 

Panašiai ir šioje nuotraukoje, kurią neseniai savo socialiniuose tinklapiuose pasidalino Chris Webb, kuris dar būdamas berniuku su mama 1973 metais apsilankė per atostogas Madeiroje, Portugalijos kurortinėje ir be galo gražioje saloje. Jis anuomet ištarė, kad vieną dieną čia sugrįš. Ir jis tą padarė šiemet, lygiai po 50 metų, susirado tą vietą, tą patį akmenį, atsisėdo ant jo ir padarė panašią nuotrauką.

 

Galvoju, Viešpatie, per tuos 50 metų subyrėjo Sovietų Sąjunga, Berlyno siena, atsiradau aš, susikūrė tiek daug naujų valstybių, išėjo tiek knygų ir filmų, sprogo Černobylis, siautėjo COVID-19 ir kiti dalykai, to žmogaus galėjo ir nebelikit, o jis išlaukė ir grįžo, o šis akmuo jo vis laukė, ne kažin kaip pasikeisdamas. Mėgstu pasididinti tokias laiko sudurstytas nuotraukas, tyrinėti pakilusių uolienų raštus, pakrantę, pastatus ir įsivaizduoti, kas ir kaip keitėsi per tuos 50 metų. Panašiai kaip vaikystėje, kai leidinių paskutiniame puslapyje reikėdavo surasti tarp dviejų panašių paveikslėlių 10 skirtumų ir juos pažymėti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Eurovizija 2018: balsavimo lentelė, rezultatai, įspūdžiai ir komentarai

Sveiki,

Gal kitais metais pasiseks... O gal ir ne. Kol verda aistros ir komentarai apie Lisabonoje įvykusią šiųmetę „Euroviziją“, nutariau tradiciškai ir pats brūkštelti keletą komentarų.

Kaip ir kasmet – alus, užkandžiai, skani pjaustyta dešra, svogūnėlis ir „Eurovizija“. Taip, kaip ir daugelis lietuvių žiūri šį konkursą, iš kurių daugelis yra keikęs, nusivylęs ir sakęs, kad daugiau tai jau tikrai tos nesąmonės nežiūrėsiąs, bet... Kaip kitaip. Praeina apmaudas ir vėl.

Gausybė komentarų ir užsienio palaikymas Ievos Zasimauskaitės pasirodymui išties stebino ir jau tikėjomės, kad pateksime į auksinį trejetuką. Tą lyg ir garantavo net Lietuvoje gyvenanti kažkokia aiškiaregė, bet taip, žinoma, nenutiko ir belieka tik Užkuraitiškai pridurti: tai gal kitais metais pasiseks... Nors apie nesėkmę ir nereikia kalbėti, nes mes pasirodėme puikiai, esame dvylikti, prieš kokius dešimt metų vien apie tokias pozicijas tik pasvajodavome, niekaip neperkopdami į finalą.

Mūsų Ievutė viską padarė gerai ir man netgi sudainuota, regis, geriau nei pusfinalyje, bet kiek apmaudu, kad nepasisekė su pasirodymo vieta. Niekada nėra gerai dainuoti renginio pirmojoje pusėje, o ypač tarp lyrinių dainų – Ispanija, Austrija. Aišku, kad ir mūsų daina sumenksta, pasidaro monotoniška. Labai  nedėkinga, kad šitaip išėjo, nes praktiškai tai nulėmė, jog nepatekome į dešimtuką, nes ašarų ir nuoširdžių pasirodymų tikrai netrūko – Airija, Vokietija, Prancūzija... Ir tik Slovėnijos pradžioje įmestas pasirodymas iš esmės išsiryškino ir jis tikrai įsiminė labiau, nei visa eilė lyrinių greta einančių dainų. Nepaisant visko, Ieva šaunuolė.

Kalbant apie konkurso nugalėtoją Nettą iš Izraelio, man daina nepatiko – pikta, feministinio skonio dainuška, kurią mėgsta masės. Žavesio kūrinyje labai mažai, bet, matyt, dabar Europai to ir reikia, o mes... Gal kitais metais pasiseks?

Didžiosios Britanijos atstovei atimtas mikrofonas tik dar labiau pasitarnavo jai ir dainą ji tikrai sudainavo efektingai, tačiau incidentas aukštos vietos laimėti nepadėjo, nes kontingentas potilizuotas ir tikriausiai daug kas nebalsavo vien dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Geriausiai pavyko Vokietijai – ji užėmė aukštą vietą, Prancūzai su įspūdingu judesiuku į priekį tiesiančiais delniukais liko Ievutės užnugaryje. Ispanija ir vėl liko gale, nuoširdumas ne ta korta šiemet, bet sėkmingų kortų šioji šalis ir neturi, ką besiųstų, nusivylimas, bet visgi patys ispanai labai mėgsta Euroviziją.

Švedija – aukščiausios muzikos kalvė ir čia jos niekas neaplenks niekada. Ji kuria išties pačią populiariausią muziką, kuri tinka klausytojams ir už Atlanto. Šiųmečių pasirodymas ir daina išties geri. Labai patiko Austrijos daina – ji liko prizinėje trečioje vietoje, tačiau turiu priekaištų atlikėjui, nes pasižiūrėjus interviu, atrodo, nemalonus tipas (nieko čia rasistiško!). Per visą konkursą tikriausiai išskirčiau dar ir Kirpo atstovę, kuri pritrenkiančiai kaip sirena sušoko visą savo ugningą dainą. Buvo į ką žiūrėti, buvo ir ko paklausyti, manau, būčiau laimingas, jeigu ji būtų laimėjusi šį konkursą.

Štai atlikėjas iš Ukrainos turėjo sukelti euforiją – raudonas karstas, degantys laiptai, vampyras atlikėjas, bet „neveža“ nei daina, nei pasirodymas. Sukasi žiūrint į jį tik viena mintis: kiek paklojo pinigų šiam pasirodymui. Efektingoji estės suknelė-uraganas irgi nekabino. Jau man seniai aišku, kad nemėgstu klausytis operinių kūrinių ir jokie balsai ar technika čia nepadės, tiesiog norėjau, kad ji kuo greičiau nutiltų, štai į finalą nepatekusi latvė buvo beveik tobula, gaila, kad Europa neįvertino.

Bulgarijos SIA primenantis baltas perukas atrodė man nesuprantamas ir kaip šioji kompanija su nuobodžiu kūriniu pateko – neįsivaizduoju. Net paniūniuoti neįmanoma... Neįtikino ir nuobodus Suomijos pasirodymas apie monstrus, nors mergina šitiek stengėsi, bet efektai nuobodūs, toks pasirodymas gal prieš penkiolika metų būtų tikrai „suėjęs“, bet šiemet tiesiog norėjosi, kad ji ir liktų tik pusfinalyje. O mes... Gal kitais metais pasiseks? Rokeriai iš Vengrijos atrodė tokie agresyviai, tad netikėtai prisiminiau, kad reikia į tualetą išleisti alutį pasivaikščioti vamzdynais. Ne tokio roko esu mėgėjas.

Iš esmės Australijos daina man patiko, patiko žodžiai – tai yra aukštas amerikietiško stiliaus popsas, kurį mėgstu, bet iki pilnos laimės kažko pritrūko – ar dainoje, ar atlikėjoje, man jau pačiam nebeaišku, nes dar menu prieš kelerius metus Australijos atlikėją, kuri per plauką nelaimėjo prieš Džamalą, ir galiu pasakyti, kad anoji  daina išties labai patinka ir paklausau iki šiol.

Kilo ažiotažas dėl to, kad Kinija iškirpo Airijos pasirodymą, nes milijardinę valstybę tikriausiai sutrauktų į konvulsijas, nes kaipgi du vaikinai gali šokti romantiškai? Prisiminiau, jog ten vykdoma vieno vaiko politika ir Kinija sakiusi, kad gimstamumą reikia griežtai mažinti, o štai vienalyčių santykių nepripažįsta – kažkas čia ne taip... Kad ir kaip ten bebūtų, Kinija bus nubausta, o airio daina išties viena geresnių ir klausomų šiame konkurse.

Taip ir neaišku, kodėl man nepatiko čekų atstovas – ar dėl to, kad vaizdavosi itin savimi pasitikinčiu, ar dėl to, kad erzino ta netikra chuliganiško vaikėzo šypsena? Pernykštė trimitais ištransliuota rumunų daina „Mama“ man labiau patiko nei čekiškasis variantas. Kirkorovo paruoštas Moldovos pasirodymas iš esmės kaip koks Holivudinis filmas – įdomus, bet daina nekabina. Tikriausiai atlikėjas džiaugiasi, kai Rusijos atstovė paliko už borto, nes jau ilgą laiką jis nebekiša nagų prie šios šalies atstovų ir „pasiuogauja“ kaimyninių šalių sąskaitomis. Moldova ne išimtis.

Serbija – senoji Eurovizijos mokykla, dėl kurių visi kraustėsi iš proto prieš penkiolika metų, šiemet tie etniniai motyvai, pseudo sudvasinti ir vokališkai sodrūs nebeveikia, Europa šiuo atveju suvienodėjusi ir labiau žvelgia į modernų švedų skambesį nei į etninį savitumą.

Danų vikingai atrodė tik efektingai, nes pati daina nei skambėjo gerai, nei norėjosi jos klausytis. Šiuo atveju suveikė tik etninis įvaizdis, bet ne muzika, sakyčiau. Italija... Palaukit, ji aukščiau už Lietuvą, nors griūk, neprisimenu, kas dainavo. Rybaką tai prisiminsime dar ilgai, tačiau šiemet ne jo korta ir ne jo daina, nors daina jam pačiam tinka ir patinka, bet naudoti tą patį įvaizdį – smuiką su nutrūkusia styga yra ne tai, ką norėtų Europa matyti ant pjedės stalo. Visgi charizmos jis turi ir turės iki mirties, bet nemanau, kad kada dar laimės jis Euroviziją. Nebent kažkas nutiks Europai... tfu, tfu, tfu...

Kitus apsirodymus labai tingiu komentuoti, nes jie paprasčiausiai man neįsiminė, dainų jų nesiklausyčiau savo malonumui ir tiesiog tingu kažką giliau reflektuoti. Lyginant su praėjusios Eurovizijos kūriniais, šioje katastrofiškai mažai kūrinių, kuriuos šiaip klausyčiausi savo malonumui: Austrija, Airija, Kipras, Švedija, na, gal dar Vokietija. Bet... Gal kitais metais pasiseks labiau? Che, che...

Jūsų Maištinga Siela