Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 66: rugsėjis apdovanoja stabilumu

 

Sveiki,

 

Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu kiek kitomis spalvomis.

 

Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm, per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus, genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.

 

Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau. Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso to neturiu, o turiu tai, ką turiu.

 

Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.

 

Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir taikūs šunys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Būsena, kai nieko nenori daryti ir nežinai, ko nori

 

Sveiki,

 

Pagaliau grįžau iš kelionių po Europą. Nežinau, kiek šalių pravažiavau, galiausiai pabaigoje viskas tapo taip mirgu-margu, kad viskas vienodai, tik norėjosi kuo greičiau grįžti namo. Knygų taip ir neperskaičiau, neatradau šįkart daug ir dainų, kurių norėčiau klausytis, nes tiesiog nebuvo tiek laiko, kiek tikėjausi, bet pamačiau kur kas daugiau, o tai ir buvo mano kelionės tikslas. Bet baisiausia, kad šįkart ištiko kažkoks melancholijos priepuolis, nes sugrįžus nieko nenoriu daryti, o tuo labiau galvoti apie artėjančius darbus. Vos sugebėjau išsipakuoti daiktus, palaistyti gėles, peržiūrėti šaldytuvą ir, tiesą sakant, nebežinau, ką toliau galiu daryti, nes, atrodo, nieko nenoriu. Gal dėl tų Lietuvą užėjusių karščių? Namuose taip tvanku, kad ant nuskustų šerių po nosimi kaupiasi prakaitas ir druska. Nežinau, atrodo, kad niekam neturiu jėgų, nors pavargęs nesu, bet ir užmigti negaliu, atsipalaiduoti taip pat, tarsi turėčiau padaryti kažką labai reikšmingo, bet nežinau ką. Turėčiau čia taip pat kažką įspūdingo parašyti, tačiau ir tam šiandien nelabai galiu, atrodo, lyg ir grįžau turėdamas daug įspūdžių, tačiau išsisėmiau tiek, kad nieko rimto, gero ir pozityvaus nebegaliu suregzti. Kažko noriu, bet nežinau ko. O nedaryti nieko – irgi varo į depresiją. Taigi kol kas tokios būsenos ir tikriausiai reikia jas priimti ir suvirškinti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kur nukeliaus mūsų prikvėpuotos ir prikalbėtos pandeminės kaukės?

 

Sveiki,

 

Tokie personalizuoti įrašai kažkur dingo iš mano puslapio, nes paprasčiausiai neturiu ką pasakyti. Manau, pandemija apskritai pakeitė mane (kaip ir visus likusiuosius). Vis susimąstau, o kaip mes vertinsime šią epochą po 30 ir daugiau metų? Kas išliks iš šių dienų mūsų atmintyje, kai sutriušusios tonomis į žemę ir vandenynus sumestos kaukės, į kurias kalbėjome ir kvėpavome, tyliai sau dūlės po žemėmis, vandenynų dugnuose, banginių skrandžiuose? Neseniai perskaičiau, kad vandenyne (kaip tie statistai paskaičiuoja, aš nežinau) per šiuos pandeminius metus atsidūrė 28 tonos medicininių kaukių. Gal ir daugiau... Bet sveikata, kaip mums per visas žiniasklaidos priemones skalija politikai diegdami gąsdinančias prognozes, mobinguodami ir visaip kitaip nerdamiesi iš kailio mus apsaugoti nuo mūsų pačių, yra žmonių prioritetas, o visa kita palauks.

 

Keisti tie mūsų laikai. Labai dažnai jaučiu, jog viskas tarsi surežisuota, netikra ir tik įtikėjimas pasauliu ir mums duotu laiku leidžia gyventi šioje keistai prieštaringoje matricoje. Lapkrity nebeturiu laiko niekam. Net knygoms, kurios nugarėlėmis žvelgia iš namų bibliotekos. Šitiek projektų, šitiek veiklos ir skubėjimo, kad net suabejoju, ar tai apskritai veiksminga ir reikalinga. Kas man iš to? Bet lygiai tą patį mintiju, jeigu staiga nieko nedarau. Tada, galima sakyti, dar blogiau. Lapkrityje visos vištos vaikšto pusaklės ir atbulomis. Kalbu veikiau apie save. Nesuspėju nieko sugraibyti, deramai ištyrinėti, viskas vyksta greitai ir labai daug, kad tiesiog belieka užsilipus ant šapelio kaip skruzdei kristi nuo Niagaros krioklio nešamam srovės. Toks didingai mažas, kaip oksimoronu sakytų kokie žemaičiai.

 

Toks tas lapkritis, kad nei deramai filmų sau leidžiu žiūrėti, nei Scanoramoje dalyvauti, nei knygos perskaityti... Esu prarytas dienų, pandeminių, tamsiai lapkritiškai drėgnų ir jau svajoju apie sulėtėjusį tempą, apie valandas prie knygų, kūrybos ir kitų man priimtinesnių dalykų, o pasaulis, kuris sukasi, manau, galėtų šiek tiek ir palaukti. Ar ne tiesą sakau?

 

Jūsų Maištinga Siela

Būsenos: Klyksmas iš mano robinzoniškos salos

Sveiki,

 

Gruodis gelia. Labai. Bet ne ką mažiau ir aš jam špygą ir fuck you pro pandemijos langelį pasiunčiu. Uždarau langą ir puikiai suvokiu, koks esu beviltiškas. Juk tai visai ne gruodis kaltas! Ir ne prieš tai „Naktinių personų“ apdainuotas kaltas ruduo. Juk tai aš pats su savimi šitaip. Jaučiuosi paskutiniu metu įsivaręs į kampą. Noriu kaltinti gruodį, aplinkybes, pandemiją... Visus, išskyrus save. Tenka prisipažinti, kad dėl visų savo būsenų ir kančių esu kaltas tik aš. Vienui vienas savo negyvenamoje saloje priešinuosi, draskausi, kol išsenku, kol pasiduodu, kol uždusęs guliu atmetęs kojas ir rankas į skirtingas pasaulio puses, kaip įskilęs kompasas, ir kvėpuoju, žiūrėdamas į dangų nieko nebesitikėdamas, nieko nebenorėdamas.

 

Mano robinzoniškoje saloje nėra net pono Penktadienio, anei papūgos. Tik mano paties metamas šešėlis, kurį kartais užsipuolu, nes nebeturiu ko užsipulti. Esu bauginamai priartėjęs prie dar vienos beprotybės. Beveik klykiu. Tik be garso. Juk vis tiek saloje niekas negirdi. Neprisišaukiu nei velnių, nei cherubinų. Vien tik savo šešėlį, kuris vis eina kaip policininkas kartais iš priekio, kartais iš šono, o kartais iš paskos. Fuck You! Špygą taukuotą!

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištinga Siela: lapkričio būsenos ir noras ištrūkti iš Muncho paveikslo "Klyksmas"

 

Sveiki,

Kada geriausia užkariauti pasaulį ir jį pakeisti? Žinoma, kad dabar. Kito laiko tinkamesnio nebūna, nes visas kitas laikas ateityje nė neegzistuoja, jis paskendęs mūsų neryžtingume, atidėliojime.

Geriausias laikas užkariauti pasaulį yra lapkričio 1 dieną t. y. dabar. Neatidėliojant nė sekundės skruzdėlės į šoną, nes reikia pulti pilį, skruzdėlyną, Takešio pilį ir laimėti, žinoma, kad laimėti.

Ar kas nors bent kartą laimėjo Takešio pilį? Nepamenu. Buvau dar mažas.

Kaip laimėti pasaulį? Kokie ginklai šiandien tinka? Manau, tinka tik vienas amžinas ginklas – pasidavimas. Ne, ne tas, kuris kyla iš apatijos ir nuobodulio, bet tas iš gerosios senosios širdies, kada imi ir žiūrėdamas pro langą, į nuplikusius medžius, išretėjusį orą, atsidengusį pasaulį, kuriame paslapties vis mąžta ir mąžta, galiausiai priimi save ir tą metą vien tam, kad įvyktų pokytis.

Koks pokytis? Nežinau. Tiksliai nežinau, nes negaliu užbėgti ateityje ir pasižiūrėti, bet pokytis, kurio norisi, kurio reikia, nes paskutinieji mėnesiai buvo sunkūs, pilni Nedievo pavidalo, netikėjimo, juodos duonos ir džiaugsmo bado era. Munchas gerai nutapė „Klyksmą“ – ten aš paskutinį pusmetį. Žiauriai išsigandęs. Nuogas ir rėkiantis. Nuplikytas egzistavimo vandens.

Ką tu padarei, kad išliptum iš Muncho paveikslo ir perimtum vadžias?

Kol kas nieko. Nenukariavau pasaulio pasidavimu, nes niekaip neįstengiu nebekovoti. Kova instaliuota taip giliai į smegenis, kad bet kurią akimirką kova atsigręžia prieš mane patį. Kovok, Takeši, kovok. Bet prieš ką? Prieš būsenas? Suzmegusį lapkričio drėgmę?

Skaitinėju Clarice Lispector „Arti laukinės širdies“ – nepaprastos būsenos ir rezonansas. Ten pasakotoja teigia, kad jos kūnas ir tai, kas ji yra iš tikrųjų (filosofinė mintis!) yra visiškai atskiri dalykai. Pasakotoja išgyvena amžiną nesuderinamumą tarp savo prigimties būti ir to socialinio dirbtinio moters pareigomis ir santuoka grįsto gyvenimo, tarsi kažkas būtų ją išgriebęs iš neutralios pirmapradės erdvės ir suteikęs jai per veiksmą formą. Žmogus sutvertas gyventi prieštarose.

Bet ar tikrai, Takeši? Klausyk, Takeši, pasiduok... Užkariauk pasaulį naivumu ir mielaširdingu pasidavimu. Barbarai prie miesto neateis, jie ateina tik tavo vaizduotėje, tavo purvinoje lapkritiškoje vaizduotėje – šakalų šešėliai nuo dykumos prie miesto, daugiau ten nieko nėra, tik Gandžio poza parklupęs pasaulis, kuris tik ir laukia, kol abu susiglausite ir pasidavimo akimirką tapsite vienu kūnu ir krauju.

Kaip pasiduoti? Kur pasiduoti? Šiandien, žinoma, dabar.

Muncho „Klyksmo“ paveikslo kraštelis nepasikiamas. Išlipimas iš būsenos, planetos, vos keli decimetrai, bet... Mano purvina lapkričio vaizduotė, Takeši, mano purvina vaizduotė draudžia: ne, negalima, pirštus nukaposiu.

Jūsų Maištinga Siela