Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

Lietuvos žemėlapis: žemiausia temperatūra miestuose; užfiksuoti žiemos šalčio-speigo rekordai (įsimintinos 1940 ir 1956 metų žiemos)

 

Sveiki,

 

Ar jau pajutote Arkties alsavimą šiomis dienomis? Dar ne? Štai keletas įdomybių.

 

Lietuvos meteorologijos istorijoje ryškiausiai išsiskiria 1956 m. vasaris, kai didžiojoje šalies dalyje buvo užfiksuoti absoliutūs šalčio rekordai. Būtent tų metų vasario 1-ąją Utenoje pasiekta žemiausia visų laikų temperatūra Lietuvoje – net –42,9 °C. Tą pačią dieną ekstremalūs šalčiai kaustė ir kitus miestus: Šiauliuose bei Telšiuose termometrai rodė –36,4 °C, Kaune užfiksuota –36,3 °C, o Ukmergėje temperatūra nukrito iki –38,3 °C. Šalčio banga neaplenkė ir pajūrio, kur Nidoje užfiksuota –31,2 °C, o Klaipėdoje –33,4 °C temperatūra. Net ir vėlesnėmis dienomis, pavyzdžiui, vasario 8-ąją, Panevėžyje vis dar laikėsi stingdantis –37,1 °C šaltis.

 

Kitas itin atšiaurus laikotarpis fiksuotas 1940 m. sausį, kai Pietų ir Rytų Lietuvoje vyravo rekordiniai speigai. Varėnoje sausio 17-ąją temperatūra nukrito iki –40,5 °C, o Vilniuje tiek sausio 10-ąją, tiek 17-ąją nustatyta –37,2 °C žemuma. Kitais metais rekordų sąrašą papildė ir kiti regionai: 1942 m. sausio pabaigoje Laukuvoje užfiksuota –36,9 °C, o 1950 m. sausio viduryje Lazdijuose termometro stulpelis nusileido iki –37,6 °C. Naujesnių laikų duomenyse išsiskiria Dūkštas, kur 1987 m. sausio 5-ąją fiksuotas –31,5 °C šaltis, nors pažymima, jog ši stotis savo veiklą pradėjo tik 1971 metais.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 169: džiaukimės gražia balta žiema ir nesipiktinkime!

 Sveiki,

 

Dar vienas sekmadienis. Ar matėte, kokią gražią ir žiemišką savaitę turėjome? Kiek būta viešojoje erdvėje pastangų tą grožį paslėpti, suprimityvinti, panerti mus į neva stichines nelaimes, kalbėti apie šaltį ir sniego neperbrendamas pusnis... Visa tai tauškalai ir niekai, foninis inercinis triukšmas, kuris bando mus įtraukti į dramatizmą, kad gyventume vien iš pasipiktinimo ir išsigandę. Už tai kai kas uždirba pinigus, bet mes nepasiduokime. Esame apdovanoti sąmoningumu ir, jeigu praktikuojate sąmoningumą, žinote, kaip sumažinti foninį triukšmą. Geriausia nuo to negatyvo tiesiog atsiriboti, neatkreipti dėmesį.

 

Gražios ir baltos pusnys. Apšarmoję medžiai. Balti išvaikščioti keliukai. Smagus į nosį lendantis šaltukas. Kaip viso to buvau pasiilgęs! Žiema mus apdovanojo puikiu oru ir grožiu, tad džiaukimės tuo be dramų.

 

P. S. Dalijuosi savo nuotraukomis iš žiemiškos savaitės.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 164: rinkis pozityvius žodžius kiek įmanoma sąmoningiau

 

Sveiki,

 

Susilaikykime nuo pikto žodžio, kuris nekuria santykio nei su kitais, nei su pasauliu. Jeigu galime nekritikuoti – nekritikuokime, jeigu galime palaikyti ir įkvėpti – tą ir padarykime. Esame apgaulingai mokomi, kad būtina viską išreikšti, ką jauti, tačiau nemokomi, kaip vienokia ar kitokia išleista energija griauna ir paveikia aplinkinius. Nesame mokomi būti atsakingi už savo žodinį, emocinį ir kitokį turinį. Iš tikrųjų turėtume eiti, manau, į kitą lygį, t. y. neišreikšti kaskart pyktį, irzlumą, kandumą, pasakyti būtinai „savo teisingą“ žodį, bet sąmoningai projektuoti savo energiją, mintis, žodžius į pozityvumą.

 

Juk išmintis byloja: visi nori būti šalia įkvepiančių asmenybių, o ne tų pajuodėlių kritikuojančiųjų bambeklių.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 161: dėkok už prisinimus ir vaizduotės galią!

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau būsiu iš tos lietuviškos kartos, kurie gali sakyti paaugliams ir jaunimui: o štai mano laikais, kai buvau mažas, sniego būdavo iki kaklo, ir žiemos mūsų būdavo baltos ir smagios, nes ant sniego ir ledo prisigalvodavome visokių pramogų. Ir iš tikrųjų, bandau atsekti, kada paskutinįkart išgyvenau tokią šaltą ir kandžią žiemą, kurią galėčiau pavadinti balta. Prieš 15 metų? Gal seniau? Bet dar puikiai pamenu, kad paskutiniaisiais mokykliniais metais to sniego kaip ir būdavo, užsilaikydavo, gal ne iki kaklo, bet kelius tekdavo nuolat pravalyti ir keikdavome, jeigu keliai būdavo nevalomi.

 

Šiandien grįžau namo iš po darbo ir pirmąkart nusistebėjau, kad turime gruodžio 11 dieną žalią žolę. Net ne rudą, ne kokią nušalusią, o žalią. Tada pagalvojau: kokia gera prisiminimų ir vaizduotės galia yra susigrąžinti prabėgusį laiką, kokią matote šioje nuotraukoje. Apsnigusi kaimo sodyba su didžiuliais apšarmotais medžiais. Ir aš gyvenau tokiu laiku, tikrai prisimenu tas baltas vaikystės ilgas žiemas, didžiulius medžius, vėtras ir pūgas... Neįtikėtinas jausmas, kaip viską galima bent jau iš dalies rekonstruoti ir atgaminti jau išnykusius jausmus ir istorijas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 99: paskutinė žiemos diena ir planetų paradas

 

Sveiki, žiemos pabaigtuvininkai!

 

Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį, kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040 metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas. Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Vasario 28 dienos planetų paradas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 84: emocinė duobė – tramplynas į pokytį!

 

Sveiki,

 

Anksčiau sekmadieniais prisijungdavau prie globalių meditacijų už pasaulio taiką, harmoniją ir gėrį. Žodžiu, 21 valandą Lietuvos laiku ir visame pasaulyje žmonės, išjungę kompiuterius, atsitraukę nuo serialų ir viryklių, nuo verkiančių vaikų ir lojančių šunų, susirasdavo sau tylos kampelį ir pamedituodavo, laimindami viską, kas yra šiaurėje, pietuose, vakaruose ir rytuose; palaimindami spalvas ir kvapus, kalnus ir jūras, mylimus žmones, miestus ir kultūras, taiką ir ramybę, paukščius ir orus... Vis prisimenu tas meditacijas, tik nežinau, kiek jos veikdavo mano tikrąją tikrovę ir pasaulį, ar anuomet pasaulis kažkiek tapdavo šviesesnis ir tauresnis? Galų gale sekmadienis iš tikrųjų įgaudavo šventumo ir tvarkos, nes ritualai ir susitelkimas kažin kaip paveikdavo mano ramybę, leisdavo susikoncentruoti nelengviems socialiniams iššūkiams, kurie manęs laukdavo mokykliniais laikais.

 

Dabar darau vis kitokias meditacijas ir jau tokias, kokias pats susikuriu. Labiausiai gulėdamas karštoje vonioje. Pajutau, kaip trūksta saulės ir vitamino D. Gruodis pas mane beveik nesiskiria nuo lapkričio, nėra sniego, tik šalti ir lietingi vėjai, žemas ir pilkas dangus slegia dienas, kurias dar šiek tiek prašviečia per anksti sujungtos kalėdinės lemputės. Bet ar ne už tai turėčiau būti dėkingas, ką? Juk tik šis tamsos metas leidžia įvertinti šviesius pavasarius ir vasaras? Kiekvienam savo laikas ir tikriausiai tik tai, kad dedi kasdien pastangą pagerinti tikrovę, tikrovė tau ir atsidėkoja pokyčiais. Dabar man, galima sakyti, emocinė duobė, bet kas ta duobė, jeigu ne tramplynas į pokytį? Tad reikia ruoštis roges, nes negali būti visada prastai!

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 39: rytoj aš būsiu karalius

 Victor Gadino „The Morning After“

Sveiki,

 

Kokią gražią žiemišką žiemą turime! Pagalvojau dar vakar eidamas į parduotuvę. Braška sniegas po padais, iš burnos veržiasi garai, balkone vandens ąsotėlis sušalo; tokios trumpos dienos, kad, atrodo, vos mirksnis ir jau vakaras. Bet dienos ilgėja ir šiandien Lietuvą spaudžia šalčiai. Tai gerai! Rytoj daug kam išsivadėjus ir pailsėjus nuo šventinio šurmulio į darbą. Kai kas pastebi, kad tai ne itin mėgstamas procesas, keliantis stresą ir nerimą, jog ir vėl įkrisime į nesibaigiantį darbų liūną ir nebematysime ne tik kitų, bet ir savęs.

 

Manau, svarbu nusiteikti pozityviai ir pakiliai. Rytoj aš būsiu karalius. Karaliausiu savo mintyse ir galvoje, nebėgsiu išsižiojęs per darbus, kad kažko nepamesčiau, bet eisiu pakiliai, beveik kaip vakar per traškantį sniegą. Rytoj aš per atsipalaidavimą ir nesipriešinimą valdysiu padėtį, nesistengsiu nugalėti, o viską būsiu nugalėjęs, nes priimsiu viską, kaip bus, ir nieko pakeisti nenorėsiu. Kontrolė sekina ir alina, o Visata kontrolės nemėgsta, ji atveda savaime prie pokyčių, svarbu išlaikyti pergalės karūną ant galvos, t. y. nusišypsoti ir leisti viskam būti taip, kaip yra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 28: žiema ir jos teikiamas momentinis džiaugsmas!

 Sveiki,

 

Šiandien ir mane pasiekė pūga. Gatvėse strigo eismas. Automobilių ratai matėsi po apsnigtą asfaltą, mieste žibėjo jau kai kur įjungti kalėdiniai apšvietimai ir mano apsnigtas juodas skėstis pamažu tirpo karštame viešajame transporte. O kai išlipau! Kokia vėsuma, kad plaučiai net sako: ačiūūūūūūūū už vėsą! Tirpo tas sniegas ir žmonių prisnigtuose kapišonuose. Pamaniau sau, gera, kai yra to sniego, kai primena vaikystę ir pasivaikščiojimus po ilgo snygio kitą giedrą dieną po miškus. Karališkus miškus, kai sniegas atmuša savaime šviesą ir yra šviesiau, nei turėtų būti. Atrodo, kas čia tokio? O visgi potyris, kurį verta savaip susigrąžinti ir iš naujo patirti.

 

Laiptinėje vėl daužomi ir kratomi batai, pametamos pirštinės, vėluoja transportas. Paprasta. Argi ne stebuklas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė. Eilėraštis "Žiema" (Iš rinkinio "Odė džiaugsmui")

Žiema

 

Žiemą jaučiuosi saugiai

kaip kalėjime

tarp keturių sienų:

šalčio, sniego, ledo ir liūdesio.

 

Žiemą esu niekam neskolinga

ir nieko neįsipareigojusi.

neprivalau dainuoti alyvų,

deklamuoti diemedžių

nei susitikti po ievomis,

mylėti ar būti mylima.

 

Žiemą prisirenku kamščių

ir užsikemšu visus savo džinus

pilkuose tingulio buteliuose

tegu miega, miršta, teneprisikelia.