Plejadiečiai ateiviai perduoda žinią žmonėms per Lyssa Royal kanalą: sąmoningumo ugdymas, emocijos, fizinė ir dvasinė patirtis bei Žemės eksperimentas

 

Sveiki!
 
Nesuprantantiems, apie ką šis įrašas, prašau apeiti jį ir nekreipti dėmesio, o tiems, kuriems rezonuoja – pirmyn! Gal pasaulis išties keičiasi ir suvokimas apie mūsų tikrovę jau kitoks? Tai tiesiog perfrazuosiu šio vaizdo įrašo, kurį galite pasižiūrėti anglų kalba į lietuvišką tekstinę tokį kaip reziumė.

 
Šiame vaizdo įraše pristatomas intriguojantis pokalbis su transo būsenoje kanalizuojančia (angl. channeler) Lyssa Royal, kuri per save perteikia nežemiškos kilmės būtybės, pasivadinusios Saša (Sasha) iš Plejadžių žvaigždyno, įžvalgas. Šis susitikimas ne tik atveria duris į platesnį supratimą apie kosminę egzistenciją, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos evoliuciją, mūsų vietą visatoje bei tikrąją sąmonės prigimtį. Visas pokalbis yra orientuotas į transformaciją, kviečiančią žiūrovus ištrūkti iš ribojančių dogmų ir pažvelgti į save kaip į didesnio, nesibaigiančio kosminio vyksmo dalį.
 
Pagrindinė šio pasakojimo ašis yra Plejadiečių sugrįžimo naratyvas, kurį Saša pristato kaip natūralų evoliucinio ciklo etapą. Pasak jos, prieš 13 tūkstančių metų ši civilizacija glaudžiai bendradarbiavo su mūsų protėviais, tačiau tuomet šis ryšys priminė tėvų ir vaikų santykius, kuriuose žmonija dar tik mokėsi pirmuosius evoliucijos žingsnius. Šiam ilgam „miego“ ar „žiemos“ ciklui pasibaigus, dabar mes įžengiame į naują, sąmoningesnę fazę, kurioje Plejadiečiai grįžta ne kaip mokytojai ar prižiūrėtojai, o kaip lygiaverčiai partneriai, norintys kartu su mumis kurti ateitį.
 
Saša detaliai aptaria dabartinį pasaulio chaosą, kuris daugelį žmonių gąsdina ir verčia jaustis bejėgiais. Pasak jos, tai, ką matome aplink – politinę poliarizaciją, visuomeninius neramumus ir emocinį nestabilumą – nėra griūties ženklas, o greičiau intensyvaus „virimo“ proceso išraiška. Kai mes, kaip rūšis, pradedame kelti savo sąmoningumo vibracijas, ši vidinė šviesa tarsi veikia kaip katalizatorius, iškeliantis į paviršių visas iki tol slėptas, neišgydytas traumas bei kolektyvinę „šešėlinę“ energiją, kurią būtina pripažinti ir paleisti.
 
Kalbėdama apie vadinamąjį „atskleidimą“, Saša pabrėžia, kad nereikėtų laukti oficialių pranešimų iš vyriausybių ar institucijų, nes tikroji tiesa ateina ne per išorines struktūras. Tikrasis atskleidimas yra vidinis procesas, vykstantis „iš apačios“ – kai mes, kaip individai, sąmoningai pripažįstame savo ryšį su visata ir peržengiame savo mažojo „ego“ ribas. Būtent individualus pabudimas ir tapimas atviresniais nepažiniai kuria tą kritinę masę, kuri ilgainiui pakeis mūsų suvokimą apie visatą ir mūsų vietą joje.
 
Svarbi pokalbio dalis yra skirta „tikrajam Aš“ ir ego sąvokoms išskirti. Saša paaiškina, kad ego nėra mūsų tikroji esmė, o veikiau tam tikras psichologinis „inkaras“, kuris leidžia mums patirti fizinį pasaulį su visais jo dualumais ir apribojimais. Kai mes tapatinamės tik su savo asmenybe, jaučiamės atskirti nuo visumos, tačiau sąmoningėjimo procesas reiškia palaipsnį atpažinimą, jog esame ne atskiri personažai, o vienos universalios sąmonės fragmentai, laikinai vaidinantys tam tikrus vaidmenis.
 
Nagrinėdami visatos struktūrą, pašnekovai paliečia skaičių, matematikos ir šventosios geometrijos temas. Saša aiškina, kad šventoji geometrija veikia kaip tiltas tarp fizinio ir nefizinio pasaulių. Skaičių sekos, tokios kaip Fibonacci, yra tarsi šablonai, kurie verčia dvasinę energiją į materiją, suformuodami fizinę realybę. Todėl, kai mes pradedame pastebėti tam tikrus pasikartojančius skaičius savo aplinkoje, tai yra ne atsitiktinumas, o sąmonės langas, atveriantis ryšį su visatos simetrija ir harmonija.
 
Atsakydama į klausimą apie universalius dėsnius, tokius kaip traukos ar poliariškumo dėsniai, Saša patikslina, kad jie yra veikiau universalūs principai, o ne griežtos taisyklės. Šie principai nėra statiški; jų suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmonės išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, gyvenant žemo sąmoningumo būsenoje, viskas atrodo juoda arba balta, tačiau plečiantis suvokimui, tie patys dėsniai tampa skystesni, harmoningesni ir labiau integruoti, prarandantys savo griežtą, ribotą prigimtį.
 
Klausimas apie tai, ar mes patys kuriame savo realybę, sulaukia subtilaus atsakymo. Pasak Sašos, klaidinga manyti, kad mūsų mažasis ego „kuria“ realybę – jis tik naudojasi tam tikrais mechanizmais. Tikroji kūrimo galia kyla iš stipriausios mūsų vidinės būsenos – jei esame užpildyti meile, mes natūraliai pritraukiame realybę, kuri atspindi tą meilę. Visas mūsų evoliucinis perėjimas į ketvirtąjį tankį yra būtent judėjimas nuo dominavimo per „ego valią“ prie susiderinimo su „dieviškąja valia“, kuri visada siejasi su širdies išmintimi.
 
Astros sferos ir sapnų pasaulio kontekste Lisa Royal ir Saša diskutuoja apie tai, kur mes esame, kai miegame. Saša paaiškina, kad astralinė sritis vis dar priklauso atskirties pasauliui, tačiau ji leidžia mums patirti įvairius egzistencijos „fraktalus“. Norint iš tiesų prisiliesti prie savo aukštesniojo Aš, reikia ne aktyvaus proto veiklos, o gilios, tylios būsenos, kurią galime pasiekti per meditaciją ar tiesiog sąmoningą buvimą gamtoje be jokio vidinio komentavimo.
 
Viena iš labiausiai įkvepiančių šio pokalbio dalių yra asmeninio ryšio su Plejadėmis patvirtinimas. Saša nurodo, kad stiprus vidinis traukos jausmas tam tikrai civilizacijai nėra atsitiktinis – tai rodo, kad „kitas aš“ fragmentas egzistuoja toje realybėje. Ji pasiūlo žiūrovams paprastą, bet galingą pratimą: tiesiog įsivaizduoti, kad tas ryšys yra realus, ir atverti tam savo širdį. Toks sąmoningas ketinimas padeda sukurti energetinį kanalą, kuris ne tik integruoja mūsų sąmonę, bet ir palengvina bendrą planetos transformaciją.
 
Viena iš svarbių temų, kurią Saša plėtojo netiesiogiai, yra emocinio kūno svarba evoliucijos kelyje. Ji pabrėžė, kad fizinis kūnas ir emocijos nėra kliūtys dvasingumui, o priešingai – jie yra būtini įrankiai, leidžiantys mums visiškai patirti fizinę realybę. Plejadiečių požiūriu, daugelis žmonių bando „pabėgti“ nuo savo emocijų, tačiau tai tik stabdo jų integraciją. Anot jos, emocinis kūnas turi būti ne slopinamas, o transformuojamas per priėmimą, nes būtent per emocinį lauką mes galime „atsisiųsti“ aukštesnės vibracijos informaciją, kuri kitu atveju liktų neprieinama mūsų racionaliam protui.
 
Taip pat pokalbyje buvo subtiliai užsiminta apie „neinterferencijos principą“, kuris yra itin svarbus Plejadiečių etikos kodekse. Saša paaiškino, kad nors jie jaučia pareigą padėti žmonijai dėl mūsų genetinių sąsajų, jie niekada nepažeis mūsų laisvos valios. Tai reiškia, kad jie negali ateiti ir „išgelbėti“ mūsų nuo mūsų pačių pasirinkimų ar sukeltų krizių. Jų pagalba pasireiškia tik per energetinį palaikymą, įkvėpimą ir galimybes, kurias mes patys turime pasirinkti priimti. Šis principas paaiškina, kodėl kontaktas su jais dažnai vyksta subtiliame lygmenyje: jie kuria „erdvę“ mūsų augimui, bet patį augimo veiksmą privalome atlikti mes patys, nes tai yra esminė sąlyga, kad mūsų sąmonė taptų savarankiška ir subrendusi.

Kanaluotoja Lyssa Royal

 
Papildomai verta paminėti Sašos mintis apie „reikšmingą laiką“, kuriuo dabar gyvename. Ji pabrėžė, kad mūsų dabartinė era yra ypatinga net kosminiu mastu, nes Žemė šiuo metu veikia kaip didžiulė „laboratorija“ sąmonės eksperimentams. Sašos teigimu, daugelis civilizacijų visatoje stebi mūsų perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį tankį su dideliu susidomėjimu, nes tai, ką mes dabar išgyvename – dualumo transformaciją į vienybę – yra vienas sunkiausių evoliucijos procesų. Ji netgi užsiminė, kad mūsų sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir dvasinio pabudimo yra tai, kas mus ateityje pavers vertingais galaktinės bendruomenės nariais, gebančiais įnešti unikalią patirtį į visatos kolektyvinę išmintį.
 
Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į Lisos Royal paminėtą technologinį aspektą, susijusį su kanalizavimo procesu. Nors įraše buvo aptarta emocinė ir dvasinė pusė, pokalbio metu buvo trumpai užsiminta apie mokslo ir spiritualizmo suartėjimą. Saša patvirtino, kad technologijų (pvz., elektroencefalogramų) naudojimas tiriant kanalizuotojų smegenų veiklą yra labai sveikintinas žingsnis, nes tai padeda griauti barjerus tarp sceptiškos akademinės bendruomenės ir dvasinių praktikų. Ji išreiškė viltį, kad ateityje vis daugiau „neįtikėtinų“ fenomenų bus patvirtinti mokslo metodais, o tai savo ruožtu sukurs pagrindą platesniam visuomenės atvirumui. Šis požiūris rodo, kad Plejadiečiai skatina ne aklą tikėjimą, o sąmoningą, integruotą ir intelektualiai pagrįstą požiūrį į visatos paslaptis.
 
Savo baigiamuosiuose žodžiuose Saša kviečia žiūrovus nepasiduoti baimei, net jei pasauliniame kontekste viskas atrodo grėsmingai. Ji primena, kad mes esame mylimi ir visapusiškai remiami nematomų sferų bei aukštesnės sąmonės būtybių, kurios stebi šį „šventąjį“ gimimo procesą. Pasak jos, svarbiausias darbas, kurį kiekvienas iš mūsų gali padaryti, yra „savo sodo priežiūra“ – t. y. individualus darbas su savo vidinėmis traumomis ir sąmoningumo ugdymas.
 
Galiausiai Lisa Royal reziumuoja, kad gyvenimo prasmė yra „atsibudimas iš atskirties sapno“. Šis procesas yra ilga kelionė, kurioje mes palaipsniui suprantame esą ne tik „aktoriai“ fizinėje scenoje, bet ir tie, kurie patys tą sceną stebi bei animuoja. Toks suvokimas leidžia išsilaisvinti iš bereikalingų kančių ir rasti ramybę savo viduje, taip prisidedant prie didžiojo sąmonės šuolio, kurį šiuo metu išgyvena visa žmonija.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 181: ėjimas ir kvėpavimas padeda!

 

Sveiki!

 

Šiandien ėjau šaligatviu. Banaliau argi būna? Bet ėjau nebanaliai, o atsipalaidavęs ir viskuo patenkintas. Pats ėjimas pavasarinis, pilnas paltas šviežio ir gaivaus oro. Saulė plieskė į akis. Ėjau į „Kino pavasarį“ pradžiūvusiais šaligatviais ir taip gera buvo... kvėpuoti. Be pastangų, bet su nuostaba, kad ėjau ir nieko geriau nepatiriu kaip tik ėjimo ir pilną šviežio oro krūtinę. Lyg būčiau į lauką per gimtadienį iš kambario netyčia išskriejęs helio pripūstas balionėlis...

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Donatas Želvys apie teatro magiją ir emocinį ryšį teatre

 

Sveiki,

 

„Dabar, kai žiūrovai yra tiek daug visko matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“ Aktorius Donatas Želvys

 

Kol kas apie teatrą negaliu taip pasakyti, kaip šioje citatoje sako garsus aktorius Donatas Želvys, kuriuo buvau sužavėtas, pamatęs spektaklį „Užburtas kalnas“, tačiau panašiai jau kurį laiką mąstau apie kiną. Vis sunkiau man mėgautis kinu, nes retai kas nors nustebina, dažniausiai matau atsikartojančius šablonus ir schemas. Manau, pamažu tas vyksta ir su grožine literatūra – iš kur tada tie staiga pas mus visus atsirandantys neskaitymo blokai, kuriuos sudėtinga pramušti? Ne, teatras dar stebina. Ir ne vien dėl emocinio ryšio, bet įtariu, kad ten dirbantiems ir teatro ritmu gyvenantys išgyvena tai, ką sako Donatas Želvys.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 121: nesikapstyk praietyje, priimk-integruok-paleisk ir pereik prie veiksmo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta, nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.

 

Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui, nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.

 

Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti, bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 90: nebandyk pakeisti ir erzintis dėl to, ko negali pakeisti

 

Photo: Pieter Hugo, "Green Point Common", 2013, Cape Town, South Africa 

Sveiki,

 

Šiandien buvo puiki diena, nes, atrodo, kad viską padariau gerai, ko tikėjosi kiti iš manęs ir nepamyniau savo principų, nereikėjo savęs nužeminti ar kaip kitaip susinervinti. Labai džiaugiuosi, kad paprastai buitiniai ir darbiniai kylantys susierzinimai manęs nepaveikė, nors provokacijų būta, tačiau sąmoningai pakartojau šiandien tose situacijose gal kokiu 5 kartus Tibeto lyderio Dalai Lamos ištartus žodžius: „Nesijaudink ir nesinervink dėl to, ko negali pakeisti, nes neverta“. Dažniausiai juk pyktis, įklimpimas į problemą ir energijos bei emocijų atidavimas yra dėl bereikšmių dalykų, kurių po 10 metų nė neatsiminsi. Svarbu pakilti virš tų įsivaizduojamai sureikšmintų problemų, prasklęsti virš jų ir neįsivelti, tada diena, kai sau pasakai, juk šiaip ar taip, jei ardysiuosi, nieko nepakeisiu, o vietoj to galiu sau šypsotis ir nieko nedaryti, nes situacija bus lygiai tokia pati, tik sutaupysiu energijos, turėsiu gerą nuotaiką, žinosiu, kad esu savaip nepažeidžiamas ir galėsiu susitelkti malonesniems dalykams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Fernanda Melchor apie žmogiškumą ir emocijas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.“ Fernanda Melchor

 

Manau, meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, kurios knygos pasirodė lietuvių kalba „Uraganų sezonas“ ir „Paradis“, yra teisi. Išties šiek tiek gaila, kad „Uraganų sezonas“ patekęs į Bookerio trumpąjį sąrašą autorę vertė priimti tai, kad visgi finale jos kūrinys nelaimės šio įvertinimo, nes romanas pernelyg tamsus, smurtingas, o laimėtojo kūrybai reikia šiokios tokios emocinės atsvaros, kitaip sakant, visuomenei „patogesnio“ varianto. Ji, sakyčiau, buvo teisi, bet ką tai rodo? Mes esame giliai įsitikinę, kad emocijas reikia kontroliuoti, o negatyvą neigti ir sumenkinti, tačiau tai juk savo asmenybės apkarpymas, to iš mūsų visų tikisi visuomenė, to tikimės netgi iš savo artimojo, netgi tai žinodami.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 57: iškeliauju vasaros atostojų į Europą!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai tikriausiai paskutinis arba priešpaskutinis šios liepos įrašas, nes jau sukrauti lagaminai, paruošti dokumentai, viskas apgalvota. Nors jau daug metų kas vasarą kur nors keliauju, bet vis tiek apima tas jaudulys, kad kelionėje pamatysiu ir atrasiu ką nors naujo, netikėto pasaulyje ir, aišku, savyje. Tai paneigia lyg ir prieš kelias dienas rašytą ilgą ir šiek tiek verkšlenantį tekstą apie gyvenimo nuobodumą, bet būna ir tokios būsenos, tad reikia priimti viską.

 

Ne veltui parinkau šį itin spalvotą ir originalų tapytą paveikslėlį, kuris simbolizuoja kelionę jūra į šviesą. Teks plaukti ir man kai kur. O kur? Kol kas tebūnie tai paslaptis, bet nekantrauju grįžęs pasidalyti kelionės trupiniais, nuotraukomis ir kelionės metu perskaitytomis knygomis, matytais filmais, atrasta nauja muzika, serialais, kurių visada įsidedu į kelionę, kad ilgas kelias neprailgtų. Esu gerai nusiteikęs, tad ir jums linkiu puikios likusios liepos!

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 46: sutelk sąmoningą dėmesį į kūną ir pasirūpink juo

 

Sveiki,

 

Puiki organizmo valymo diena! Labai dažnai jaučiuosi išeinantis iš apibrėžtos mitybos zonos ir imu valgyti daugiau nei reikia ir neretai pernelyg daug mėsos ar cheminiais pagardais „patobulinto“ maisto, kuris turi tiesioginio negatyvaus poveikio mano fizinei ir emocinei būklei.

 

Šiandien nutariau skirti dieną badavimui. Juk ne taip ir sunku nevalgyti 24 valandas. Manau, kad pratęsiu šį ritualą ir rytoj. Bus 48 valandos. Į šį sąmoningą badavimą, kurio net nesinori vadinti badavimu, įtariai žiūri mūsų mamos, kurioms dar sovietmečiu įdiegta: „valgyk, nes susigadinsi skrandį“. O juk viskas, kaip žinia, priešingai. Organizmas su visais šlakais kaip tik prasivalo, panaudoja dalį šiaip neeikvojamų sankaupų, pilvas su skilviu įdumba, kitaip ima veikti virškinimas ir... staiga, atrodo, kad po tokių apsivalymo dienų užplūsta ne tik geresnė nuotaika, bet ir atsiranda daugiau energijos! O jos juk prasidėjus „Kino pavasariui“ tikrai reikės.

 

Ar sunku nevalgyti? Jeigu sau sakai, kad šiandien ir ryt tau nereikia valgyti dėl sveikatos gerinimo ir valymo, kad visas apsisprendimas yra tik dėl to, kad jautumeisi geriau, tada protarpinis nevalgymas iš tikrųjų gali būti puikus, nes suvoki sąmoningai, kad save nealini, o turtini sveikata, o kai maisto atsisakymas kyla ne iš prievartinės pozicijos, tai ir šaldytuvo vaizdiniai nekamuoja. Kadangi sąmoningai kuriama ne tik tikrovė, bet ir fizinė savijauta, tai kodėl nepanaudojus mums duota valia valdyti kūną taip kaip norisi, o ne taip, kaip diktuoja pripratęs organizmas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.1: daryti pokytį, rūpintis savo mintimis ir emocijomis, ugdyti sąmoningumą

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau Maištingos Sielos blogą išnaudoti ir šiek tiek kitokiems tikslams, nei pabambėjimams, filmų ir knygų aprašymams, bet ir tam tikram tikrovės stebėsenai, kuri ateina iš to, kad mintys, jausmai ir veiksmai ardo įprastą gyvenimo suvokimą. Gal tai ir gerai, ką? Nes visos destrukcijos kažkur veda: arba kančios nutraukimas, arba išgijimas ir gyvenimo pokytis.

 

Šiandien sekmadienis, taigi šventadienis, tad (ne)sąmoningai pajutau, jog šiandien nedariau nieko, kas man nepatinka ir dėl to jaučiuosi kažkaip atgavęs jėgas. Visų pirma vėl grįžau prie sporto ir kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau energijos manyje. Grįžo mano vakariniai pasivaikščiojimai po kvartalus. Dėl to, kad gera vaikščioti! Koks šiandien buvo puikus oras, nes nei tvanku, nei karšta, nei uodai puolė, nei šunys aplojo, tiesiog idealus vakaras. Po pasivaikščiojimo – pamirkimas vonioje, meditacija, po kurios tarsi koks naujas suvokimas atėjo, jog turėčiau kažkur tas pozityvias mintis kilusias ne tik pasilikti galvoje, bet ir užrašyti, galgi net pasidalyti su kitais. Kas žino, kas dabar skaito šias eilutes! Juk šiaip ar taip mintys veda prie žodžių, žodžiai prie veiksmų, o veiksmai keičia likimą, tad nutariau kasdien, kai tik galėsiu prisėsti čia, parašyti ką nors pozityvaus, nebūtinai nutikusio tą dieną, galbūt pamatyto, o gal tik pagalvoto.

 

Taigi šiandien atsisakiau saldžių užkandžių, apsikuopiau virtuvę, nuvaliau dulkes, nemažai vaikščiojau, bendravau su draugu, sportavau, meditavau, padariau šį įrašą, o dar laukia gero kino vakaras, 10 minučių knygos skaitymo prieš užmiegant. Argi netobula diena? Esu patenkintas šia diena ir kitokiu savimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kur nukeliaus mūsų prikvėpuotos ir prikalbėtos pandeminės kaukės?

 

Sveiki,

 

Tokie personalizuoti įrašai kažkur dingo iš mano puslapio, nes paprasčiausiai neturiu ką pasakyti. Manau, pandemija apskritai pakeitė mane (kaip ir visus likusiuosius). Vis susimąstau, o kaip mes vertinsime šią epochą po 30 ir daugiau metų? Kas išliks iš šių dienų mūsų atmintyje, kai sutriušusios tonomis į žemę ir vandenynus sumestos kaukės, į kurias kalbėjome ir kvėpavome, tyliai sau dūlės po žemėmis, vandenynų dugnuose, banginių skrandžiuose? Neseniai perskaičiau, kad vandenyne (kaip tie statistai paskaičiuoja, aš nežinau) per šiuos pandeminius metus atsidūrė 28 tonos medicininių kaukių. Gal ir daugiau... Bet sveikata, kaip mums per visas žiniasklaidos priemones skalija politikai diegdami gąsdinančias prognozes, mobinguodami ir visaip kitaip nerdamiesi iš kailio mus apsaugoti nuo mūsų pačių, yra žmonių prioritetas, o visa kita palauks.

 

Keisti tie mūsų laikai. Labai dažnai jaučiu, jog viskas tarsi surežisuota, netikra ir tik įtikėjimas pasauliu ir mums duotu laiku leidžia gyventi šioje keistai prieštaringoje matricoje. Lapkrity nebeturiu laiko niekam. Net knygoms, kurios nugarėlėmis žvelgia iš namų bibliotekos. Šitiek projektų, šitiek veiklos ir skubėjimo, kad net suabejoju, ar tai apskritai veiksminga ir reikalinga. Kas man iš to? Bet lygiai tą patį mintiju, jeigu staiga nieko nedarau. Tada, galima sakyti, dar blogiau. Lapkrityje visos vištos vaikšto pusaklės ir atbulomis. Kalbu veikiau apie save. Nesuspėju nieko sugraibyti, deramai ištyrinėti, viskas vyksta greitai ir labai daug, kad tiesiog belieka užsilipus ant šapelio kaip skruzdei kristi nuo Niagaros krioklio nešamam srovės. Toks didingai mažas, kaip oksimoronu sakytų kokie žemaičiai.

 

Toks tas lapkritis, kad nei deramai filmų sau leidžiu žiūrėti, nei Scanoramoje dalyvauti, nei knygos perskaityti... Esu prarytas dienų, pandeminių, tamsiai lapkritiškai drėgnų ir jau svajoju apie sulėtėjusį tempą, apie valandas prie knygų, kūrybos ir kitų man priimtinesnių dalykų, o pasaulis, kuris sukasi, manau, galėtų šiek tiek ir palaukti. Ar ne tiesą sakau?

 

Jūsų Maištinga Siela