Spektaklis "Laukinė antis", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

Jau tampa mano kultūrine tradicija prieš pats Naujuosius (išvakarėse) nueiti į teatrą, tad šįkart pavyko gauti bilietus arti scenos iš anksto į vieną iš premjerinių režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurto spektaklio „Laukinė antis“ Vilniaus jaunimo teatre pasirodymų. Labai mėgstu garsiojo norvego Henriko Ibseno dramaturgiją! Tik priminsiu dėl konteksto, kad Henrikas Ibsenas buvo žymus XIX amžiaus norvegų dramaturgas, vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, kuris savo kūryba drąsiai kvestionavo tuometines visuomenės moralės normas bei vidinę žmogaus psichologiją. Jo penkių veiksmų pjesė „Laukinė antis“, pirmą kartą pasirodžiusi 1884 metais, tapo vienu svarbiausių autoriaus kūrinių, žyminčių posūkį nuo socialinio realizmo link simbolizmo. Pagrindinė kūrinio idėja sukasi aplink vadinamąjį „gyvenimo melą“ – nuostatą, kad iliuzijos ir saviapgaulė paprastam žmogui yra būtinos norint iškęsti pilką bei skurdžią kasdienybę. Per tragišką Ekdalių šeimos likimą Ibsenas parodo, jog brutali tiesa, pasėta fanatiško idealisto rankomis, ne visada išlaisvina, o dažnai tiesiog sugriauna trapią žmonių laimę ir veda į nepataisomą katastrofą.

Taigi O. Koršunovas vėl stato kanoninę dramaturgiją ir tai jis moka daryti geriausiai! Visgi spektaklis „Laukinė antis“ Koršunovui netikėtai (iš šiaip jam būdingų įvairiomis provokacijomis, hiperbolizuota ironija ir perversijomis pasižyminčių kitų spektaklių pastatymų) dvelktelėjo labiau teatro klasika, tarsi režisierius tausotų savo teatrinį šmaikštųjį stilių ir labiau perteiktų klasiškas Ibseno pjesės ištarmes. Kitaip sakant, spektaklis nesistengia pokštauti, jis laikosi Ibseno dramaturginių dvasios principų ir šio spektaklio versijai tas labai nepaprastai tiko. Matyt, tai labai sužavėjo Darių Kuolį, kuris savo socialiniame tinkle liaupsino šį Koršunovo pastatymą. Koršunovo matytas variantas man labiau patiko už tais pačiais metais matytą režisieriaus Árpád Schilling H. Ibseno spektaklio „Mažasis Ejolfas“ su Klaipėdos jaunimo teatru.

Pasakojimo centre – turtingo tėvo sūnus Gregersas (aktorius Donatas Želvys), grįžęs po ilgo laiko namo. Jis susitinka su vaikystės draugu Jalmaru (aktorius Valentinas Novopolskis), pas kurį galiausiai susikivirčijęs su tėvu dėl to, kad jis negerbia motinos atminimo ir tuoj ves kitą moterį, kuri Gregersui taps pamote, atsikrausto į namus. Priešingai nei Gregersas, Jalmaras jau sukūręs šeimą, augina su žmona Gina paauglę Hedvygą, tačiau Gregersas nėra iš tų, kurie tenkintųsi kitų tariama laime, jis, atsisakęs tėvo turtų dėl tariamo teisuolio mesijo vaidmens (o iš tikrųjų atrodo kaip puikybė ir egoistinis kerštas tėvui), jis save įtikina esantį mesiją skleisti nuogą, karčią, nepatogią tiesą, nes tik žmogus, gyvenantis tiesos nušviestame kelyje, gali būti atviras, laimingas ir teisingas. Deja, savo teisuolio kelyje pirmiausia imasi Jalmaro ir Ginos santuokos, kurios paslaptys turėtų, anot Gregerso, išvaduoti juos iš melo ir kančios bei iš tikrųjų sutvirtinti santykius, tačiau efektas išties išeina liūdnas, nes, pasirodo, tiesa gali ne tik sugriauti šeimą, bet ir tiesiogine to žodžio prasme pražudyti.

Tiesos ir teisingumo problema šioje pjesėje atsiskleidžia per tragišką susidūrimą tarp Gregerso Verlės siekio apvalyti šeimą nuo paslapčių ir gydytojo Relingo (aktorius Andrius Bialobžeskis) įsitikinimo, kad iliuzijos yra būtinos žmogaus išlikimui. Režisierius parodo, kad prievarta brukama tiesa sugriauna trapią Ekdalių šeimos laimę, nes asmenybės, kurios nėra pakankamai stiprios priimti tikrovę, po jos svoriu tiesiog palūžta. Galiausiai Hedvygos auka tampa skaudžiausia išvada, kad bekompromisis teisingumas be empatijos atneša ne išganymą, o nepataisomą katastrofą.

Nors teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, kuriai iš esmės spektaklis patiko, nepatiko scenografija, prikrauta buitiškų daiktų, kurie trukdė vaidinti aktoriams. Tačiau man scenografija patiko, toks seniai nematytas natūralus senovinių namų (kaip kokiame Ingmaro Bergmano filme), pilnų gyvenimo ir daiktų pavyzdys, kuriame žiūrovas irgi drauge apsigyvena. Puikiai perteiktos Ibseno pjesės ištikimybės ir (savi)apgaulės niuansai, o pabaigoje Jalmaras tampa labai komiškas, kaip jis trokšta socialinių šeimos vaidmenų, tačiau jo išdidumas ir puikybė, vyriškumo pažeminimas verčia „pakuotis lagaminą“ nenoriai. Šįkart man labai patiko V. Novopolskio vaidyba, ji buvo įvairesnė, simpatiškesnė už Donato Želvio sukurtą teisuolio. Pagirčiau labai Vytauto Anužio stulbinančią organiką ir natūralumą, nustebino ir mažoji Hedvygos aktorė Inga Juškevičiūtė, kuri labai jautriai perteikė šeimos suirutės aukos vaidmenį, kad net aš likau labai sujaudintas jos jautrumo ir ašarų.

Scenoje – įmantrus ir karališkas krėslas tampa teisuolio tribūna, ant kurios sėdi veikėjai ir kalbasi. Sėdėti jame – tai atsidengti visuomenei, išpažinti, byloti tiesą, teisti kitus. Spektaklį papildo ir technologiniai sprendimai, pavyzdžiui, palėpėje esančios pašautos anties lizdas, kuris tampa yrančios ir griūvančios šeimos simboliu, pro jį į pasaulį plačiomis akimis žiūri palinkę pjesės veikėjai iš esmės per anties lizdą žiūri į save pačius. Laukinė antis simbolizuoja į nelaisvę patekusią ir prie dirbtinės aplinkos prisitaikiusią sielą, kuri, kaip ir Ekdalių šeima, pasirenka gyventi iliuzijų dugne, užuot bandžiusi kilti į tikrovės šviesą. Šis paukštis taip pat tampa Hedvygos tyrumo ir tragiško likimo atitikmeniu, nes jos pasiaukojamas galutinai parodo, kaip negailestinga tiesa sužeidžia tuos, kurie yra per trapūs išgyventi be savo saugaus melo užuovėjos.

Nors spektaklis lokalus ir labai ibseniškas, bet jų prasmės sietinos su šių dienų aktualijomis, ypač su mūsų visuomenės susiskaldymu dėl „tiesos“ ir „teisingumo“. Sužvėrėję nuo tiesos troškulio, lupame atminimo lentas nuo Lietuvos miestų gatvių, pervadinėjame gatves ir mokyklas, savaip neigiame istorines asmenybes, perrašinėjame istoriją, išvežame paminklus į Grūto parką, pernelyg nesigilindami į aplinkybes, užklijavę vieną etiketę iš teisuolio perspektyvos. Mes mylime tariamus teisuolius dažnai dėl jų chamiškos formos, pamynę etikos ir garbės kodeksus, pvz., kai laidoje dalininkės rėkia vyrams, kad „jūs bekiaušiai!“ ir tai tampa laidos reitingų kulminaciniu akstinu ir susivienijimo moterų ženklu, o socialiniuose tinkluose Petro Gražulio europarlamentare moterų pažeminimas yra skatinamas ir palaikomas patiktukais, jis vadinamas tų pačių moterų „tikru vyru“ ir liaudis mėgaujasi teisuolio pozavimu, aistringai lekiančiais žodžiais iš burnos, bet ne tų žodžių turiniu, juk iš tikrųjų kalbama apie tai, ką gerai pasakė pats O. Koršunovas: „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia post-tiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę. Ir prabilti apie ją taip, kaip tik teatras ir gali: maksimaliai perfekcionistiškai, su visu emociniu tyrumu ir intelektualiniu skaidrumu. Nematau tam tinkamesnės pjesės už Ibseno „Laukinę antį“. Tik reikia ją apgyvendinti šiuolaikybėje, kad pjesės moralinė įtampa spengtų dabarties žodžiais ir ženklais.“

Spektaklis labai patiko ir tapo tikra Naujųjų metų išvakarės kulminacija, suteikusi daug minčių ir emocijų palikti 2025-uosius. Susitelkęs kaip niekad į Ibseno pjesės pasaulį, sakyčiau, režisierius išliko ištikimas klasikiniam dramaturgijos variantui, tad nėra daug kokių nors netikėtų interpretacijų. Gerbiu ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes, kaip sakiau, labai mėgstu H. Ibseno dramas, o lietuviškame teatre Ibseno „Laukinės anties“ dar nebuvau matęs. Labai rekomenduočiau pamatyti!

Režisierius O. Koršunvas kalba apie "Laukinę antį".

Maištinga Siela

Dienos citata: Donatas Želvys apie teatro magiją ir emocinį ryšį teatre

 

Sveiki,

 

„Dabar, kai žiūrovai yra tiek daug visko matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“ Aktorius Donatas Želvys

 

Kol kas apie teatrą negaliu taip pasakyti, kaip šioje citatoje sako garsus aktorius Donatas Želvys, kuriuo buvau sužavėtas, pamatęs spektaklį „Užburtas kalnas“, tačiau panašiai jau kurį laiką mąstau apie kiną. Vis sunkiau man mėgautis kinu, nes retai kas nors nustebina, dažniausiai matau atsikartojančius šablonus ir schemas. Manau, pamažu tas vyksta ir su grožine literatūra – iš kur tada tie staiga pas mus visus atsirandantys neskaitymo blokai, kuriuos sudėtinga pramušti? Ne, teatras dar stebina. Ir ne vien dėl emocinio ryšio, bet įtariu, kad ten dirbantiems ir teatro ritmu gyvenantys išgyvena tai, ką sako Donatas Želvys.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Poetas"

 Sveiki,

 

Tiesą sakant, nesu didelis lietuviško kino entuziastas ir dažniausiai vieną kitą juostą pasižiūriu tik dėl to, kad žinočiau, kas dedasi mūsų kino padangėje ir turėčiau šiokios tokios medžiagos darbe, kuri būtų naudinga. Vienas iš tokių pasirinkimų tapo Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio režisuotas filmas „Poetas“ (2022), kuris, sakyčiau, pačiu laiku po lentelių ir paminklų griūties Vilniuje pasirodė ir leido kiek kitaip pasižiūrėti į sovietmečio kolaboravusius menininkus.

 

Nėra ko čia slėpti, filmas remiasi garsaus sovietmečio literato Kosto Kubilinsko biografija, mat šis, norėdamas išsilaikyti meno pasaulyje ir užsitikrinti ateitį, kad jo kūryba būtų leidžiama, kolaboravo su saugumiečiais ir teikė tam tikrą informaciją apie lietuvių partizanus. Tiesą sakant, nesu išmanantis K. Kubilinsko biografiją, nežinau, kaip ir kas tiksliai ten buvo, kiek „Poete“ yra autentiškai tikslių niuansų, bet filmas, kaip suprantu, sudurstytas ne tik iš tikro rašytojo realijų, bet ir kitų analogiškų pasakojimų.

 

Nesistengsiu atpasakoti siužeto, jis gana tiksliai perteiktas trumpose anotacijose. Visgi bendras filmo vaizdinys gana toks edukacinio pobūdžio. Galbūt dėl to, kad mano pati nuostata žiūrint buvo iš edukacinių paskatų, tačiau filmą vertinu labiau kaip mokomąją medžiagą. Jau ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje paminėta, kad filmas netradicinis lietuviško kino lauke tuo, kad mes pagaliau nusimetėme herojaus kaukę ir pagrindinis veikėjas yra savotiškas antiherojus. Jis iš vienos pusės jautrus menininkas, turintis ne tik kūrybinių ambicijų, bet ir ateities kūrimo planų su mažo miestelio mokyklos bibliotekininke Jule. Pastaroji yra ryšininkė ir palaiko miške partizanų judėjimą. Kostas, slaptas užverbuotas agentas ilgą laiką filme atrodo nuoširdžiai atgailaujantis ir perėjęs į lietuvių pusę, tačiau saugumiečiai galiausiai jį vis tiek prispaudžia.

 

Filme keliami moraliniai klausimai apie asmens išdavystę tiek žmonių, tiek pačios Lietuvos atžvilgiu. Kostas renkasi pagal aplinkybes, patirdamas didelį smurtą ir spaudimą, kas jam svarbiausia, nors, tiesą sakant, abejonių aktoriaus Donato Želvio kuriamame personaže irgi netrūksta. Toji pasirinkimo intriga išlieka iki filmo pabaigos ir ji vaizduoja toli gražu ne pačius maloniausius mūsų istorijos veikėjų pasirinkimus. Visumoje filmo perteikta gili sovietizacija, plaunamų smegenų, parsidavėlių ir integruotų skundikų Lietuva tarp tų atsidavėlių kovotojų, tad sistemos laikmečio atmosfera šiame filme, sakyčiau, atkurta įtikinamai ir pavykusiai. Neturiu priekaištų ir dėl vaidybos, ypač pagirčiau Donatą Želvį, tačiau visumoje filmas kažin koks panoraminis. Pasirinkta antiherojinė pozicija yra geriau nei sukalti filmai mūsų didvyriams, nes tai kelia daugiau mąstymo ir atvirų visuomeniškų klausimų, tačiau nepasakyčiau, kad man filmas koks ypatingas ar sukrečiantis. Tai visgi tvarkingas, iš vadovėlio perteiktas pasakojimas be didesnės avantiūros ar režisūrinių bei siužetinių sprendimų, todėl atrodo, jog filmo kūrėjai visgi apgalvojo, jog kūrinys turėtų išlikti masiniu ir lengvai žiūrimu reikalu – žodžiu, neduok Dieve, per sunkus ar nepakeliamas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela