Sveiki, skaitytojai!
Viename interviu Jurga Ivanauskaitė
teigė apie tai, kodėl ji iš poezijos patraukė prie prozos rašymo: „Aš
nebetilpau į eilėraščio formą, nes norėjau pasakot ilgus siužetus. Svajojau
studijuoti kino režisūrą, bet tais laikais tai buvo beveik neįmanoma, nes
moterų Maskvoj į GIK-ą beveik nepriimdavo, o po vieną studentą iš Baltijos
šalių priimdavo kas trečius metus, taigi moterį iš Baltijos šalių praktiškai
kas dešimtus. Eilėraščiu „sukurti“ filmą man atrodė neįmanoma, dėl to pradėjau
rašyt apsakymus, jie vis ilgėjo ir dabar kai pradedu romaną, taip įsibėgėju,
kad negaliu sustot. Visą laiką žiūriu, kad neišsiplėsčiau iki kokių 600
puslapių ar dar daugiau. Dabar man sunku būtų grįžti prie novelės, nors
Himalajuose, Tibete, man buvo tokių periodų, kai iš kažkur aukščiau atėjo eilėraščiai.
Buvo 3-4 naktys, kai parašydavau po 20-30 ketureilių. Bet jų net nesiryžau savo
vardu skelbti, nors išspausdinau knygoje Prarasta Pažadėtoji žemė.“
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą