Sveiki,
skaitytojai!
„Bėk,
Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino
hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų
žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar
mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“.
Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai.
Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer)
(2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino
teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų
laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos
esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų
valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
Filmas
pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka
gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis
XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai
šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis
iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius
kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to
laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po
Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir
nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius
kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
Daug
nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai
drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja
formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a.
atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus,
filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia
unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties
kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų
technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint
antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą
vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir
šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
Filme
pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti,
ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik
režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius
Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti
komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo
pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių,
atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos
teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis
neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
Maištinga
Siela
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
