Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tom Tykwer, Johnny Klimek, Reinhold Heil - "Cloud Atlas Sextet" (Debesų žemėlapis)

Sveiki,

Po kelerių metų pertraukos vėlei klausausi šios nostalgiškos melodijos. Brolių, dabar jau seserų Wachowski, tikriausiai vienas labiausiai nuvertintų filmų kino industrijoje „Debesų žemėlapis“, kai kur verčiama kaip ‚Debesų atlasas“, garso takelis. 2012 metais pasirodęs filmas daug kam patiko, nors kino kritikai jį priėmė gana „drungnai“, bet kokiu atveju, filmas išties puikus ir įsimenantis kaip ir „Debesų atlaso sekstetas“. Toji, atrodo, nereikšminga scena, kai aktorė Halle Berry į rankas muzikos įrašų parduotuvėje paima neišskirtinę plokštelę ir staiga tiek jos sąmonėje, tiek visame filme nutiesiama aiški persikūnijimų grandininė struktūra. Išties jaudinantį momentą užpildo šis puikus, subtilus, švelnus ir visoks kitoks garso takelis, kuriuo šiandien ir noriu su Jumis pasidalyti:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Holograma karaliui" / "A Hologram for the King"

Sveiki, skaitytojai,

Tas klaikus pasakymas „su Tom Hanks blogų filmų nebūna“ tapo tokia kliše, kad net suka vidurius pagalvojus, jog ji iš tikrųjų veikia ir mane patį. Sakyčiau, su Tom Hanks nebūna tik komerciškai nesėkmingo filmo arba tokio, kuris nepasiektų eilinio lietuvio akių, tačiau vis tiek vieną kitą juostą esu linkęs pažiūrėti, juolab kad šis aktorius sukūręs tikrai ne vieną legendinę juostą. Filmas „Holograma karaliui“ (angl. A Hologram for the King) (2016) yra viena keistesnių ir įdomesnių komedijos ir dramos junginių, adaptuotų komerciniam kinui. 

Gerai, pradėkime nuo to, kad tai toli gražu nėra T. Hankso geriausias vaidmuo kine, toli gražu jis net neprilygsta geriausiems jo pasirodymams. Lygiai tą patį galima sakyti ir apie filmo visumą, kad tai vidutinis filmas, vidutiniam žiūrovui, tačiau dėl ko visgi verta žiūrėti? Ogi dėl pačios istorijos. Reiktų žinoti, kad tai visgi knygos ekranizacija, kuri ne itin patenkino kino kritikus. Man asmeniškai patiko pačios istorijos pateikimas: absurdiškas Sizifo metodas Artimuosiuose Rytuose. Pagrindinis herojus atvyko čia parodyti naujos holograminės įrangos karaliui, tačiau karalius niekaip nepasirodo. Iš pradžių galvojau: vaje, čia tikriausiai kažkoks mistinių elementų filmas. Po to galvoju: vaje, čia tikrai absurdo komedija. Po to galvojau: ne, tai tarsi filmas „Kartą Jemene“, tik kitoks variantas. Tačiau sapniška ir kone F. Kafkos pasiekta veikėjo būsena iš tikrųjų pradeda simboliškai intriguoti, tačiau beveik neapgauna laimingos šios istorijos pabaigos jausmas, nes tokio patoso filmas tiesiog negali pasibaigti nelaimingai, netgi veikėjui turint ant nugaros siaubingą auglį.

Visumoje filmas tikrai „smagiai žiūrisi“, čia rasite ir atseikėto humoro, ir saikingo dramatizmo, bei vis dar kine gyvastingą T. Hanksą, bet tikriausiai filmas žavi ta sapniškai absurdiška Vakarų ir Rytų rinkodaros ir „reikalų tvarkymo“ požiūriu ir kultūros susigrūmimas, iš ko rutuliojamos egzotiškame fone gana šmaikščios situacijos. Jeigu ši komedija man patiko, tai įsivaizduoju, kad knyga būtų patikusi dar labiau, nes, pripažinkime, kad retai pasitaiko nuostabių ekranizacijų, kad ir kaip bijotume lyginti skirtingas meno šakas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėk, Lola, bėk" / "Lola Rennt" / "Run Lola Run"

Sveiki visi,

Filmas „Bėk, Lola, bėk“ (Run Lola Run / Lola Rennt) (1998 m.), kurį ne kartą rodė per televiziją ir galbūt daugelis iš jūsų jau matėte šią juostą, yra laikomas vokiečių režisieriaus Tom Tylwer, kurio filmą „Trys“ visai neseniai pažiūrėjau ir čia jau minėjau, mažyčiu kino šedevru, apipiltu nemažai apdovanojimu. Tiesą sakant Tom Tywler ir „Matricos“ kūrėjų ateinantį netrukus filmą į kino teatrus „Debesų žemėlapis“ yra mano labai laukiamas ir tikiuosi bus nenuviliantis darbas. „Bėk, Lola, bėk“, be jokios abejonės, yra stipresnis darbas už „Trys“. Siužetas atrodo gan paprastas, bet jo ištransliavimo maniera, režisūrinė meistrystė, perteikimas, chronologija – viskas buvo aukšto kalibro lygyje, nors tenka pripažinti, kad kai kurie niuansai atpažįstami ir filme „Trys“.

Daug bėgimo, įtampos bei sekimas keliomis filmo pradžioje pasakytomis filosofų sentencijomis apie gyvenimo žaidimą, kuris primena likimo galimybių daugiavariantiškumą, per kurį perbėga raudonplaukė Lola, akt. Franka Potente, pastaroji atrodo kaip Milla Jovovich iš „Septinto elemento“, tikriausiai įvaizdis ir buvo įkvėptas būtent šio Luko Besonos filmo personažo. Filme panaudoti ir animaciniai intarpai, kurie, mano galva, labai tiko. Gražiai ir moderniai nufilmuota juosta, kurią verta pažiūrėti gurmanams ne tiek dėl paties, sakyčiau, kartu ir neprasto siužeto, kiek dėl įvairių, įdomių ir tuo metu originalių režisūrinių sprendimų. Šiomis dienomis juosta gal labai jau super nesukrės ir nebenustebins – jau nuo filmo sukūrimo praėjo 14 metų, tačiau šarmas ir meistrystė jaučiami iki šios dienos.

Filmą rekomenduoju be jokio didelio išskirtinumo visiems. Jame rasite personažus pakankamai įdomius, garso takelį, įtampos, mano išgirtos režisūros. Džiaugiuosi pagaliau pamatęs šią juostą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Trys" / "Drei" / "Three" / "3"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Trys“ (3 / Three / Drei) (2010). Taigi šįkart keliaujame į vokišką kiną ir pasižiūrime draminę komediją labai jau „originaliu“ pavadinimu „Trys“. Šį filmą pažiūrėjau paragintas vieno pažįstamo, sakau, surizikuosiu ir pažiūrėsiu, juolab kad sudomino pats faktas, jog filmas apie poligaminius santykius, o man, besidominčiam žmogaus seksualumo vaizdavimu kine – na, suprantate, negalėjau praleisti. 

Tiesą sakant filmas daugiau man pasirodė komedija, kažkaip visa problematika pateikta ir išvysta taip, lyg pačios problematikos nė nebūta. Aišku, komedija yra komedija, ji turi linksminti, bet galvoju, jei šio filmo siužetą perkelti į dramos žanrą ir su „kieta“ režisūra, manau, būtų galima sukalti tikrai vykusį ir stiprų filmą. Na, o dabar filmas skirtas pusiau pramogai, kuris švelniai pasakoja beveik neįmanomą dalyką – didžiuliame Berlyne sutuoktiniai susitikinėja atskirai su tuo pačiu biseksualiu vyru, kol galiausiai paaiškėja finalinėje kulminacijos scenoje, kad jie trise myli vieni kitus. Kokia tikimybė, kad gyvenime taip gali nutikti? Man asmeniškai pasirodė, kad tie vaizduojami santykiai yra per banalūs, sprendimai per banalūs, siužetas banalokas, nors ir gražiai nufilmuotą, savi ir nematyti aktoriai taip pat savotiškai simpatiški, o ir tema visada intriguos smalsų žiūrovą. Tad tenka filmą vertinti komedijos lygyje, nors taip norėtųsi, kad būtų kitaip...

Kad vokiečiai nėra puritonai ir jiems seksualinis gyvenimas yra atviras, manau, tą žino visa Europa. Deja, filmas taip ir nesulaukė didesnio susidomėjimo nei iš žiūrovų, nei iš kritikos pusės, nors šiek tiek keista, kad režisierius Tom Tykwer, kuris sukūrė tokias visų pripažintas juostas kaip „Bėk, Lola, bėk“, „Kvepalai: vieno žudiko istorija“, „Paryžiau, aš tave myliu“ ir kitus, ryžosi taip smarkiai rizikuoti ir kurti seksualumą propaguojančią juostą komedijos žanre. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas manęs asmeniškai nesužavėjo, tačiau praleidau neblogas valandas kikendamas ir sekdamas trijų vidutinio amžiaus žmonių seksualinio gyvenimo persipynimo mozaiką. Manau, daugeliui filmas vis tiek turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com