Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zils Marijos debesys" / "Clouds of Sils Maria"

Sveiki, kino žiūrovai,

Ilgokai laukiau šio filmo. Prancūzų režisierius Olivier Assayas yra ganėtinai įdomus režisierius, kurio kiekvienas darbas susilaukia tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Esu matęs jo filmą „Švari“ (2004) ir galiu pasakyti, kad filmas buvo tikrai stulbinamas ir įdomus. Naujausias prancūzų režisieriaus darbas vadinasi „Zils Marijos debesys“ (angl. Clouds of Sils Maria) (2014) ir jame pasirodo pirmumo ryškumo prancūzų aktorė Juliette Binoche bei iškilios ir žinomos dabarties Holivudo žvaigždutės Kristen Stewart bei Chloe Grace Moretz.

Filmas gana nelengvas, jis pilnas nevienareikšmiškų dialogų, pačių keisčiausių poteksčių ir žmogaus charakterizavimo per įvairius psichologinius sąlyčius. Kažin, ar verta pasakoti filmo siužetą, kad jo didžioji dalis nufilmuota Šveicarijoje, nuostabių kalnų apsuptyje – filmas pulsuoja puikiais gamtos gaivalais, netgi šiek tiek simboliškai mistifikuoti. Įdomiausia iš aktorių, žinoma, buvo Juliette Binoche, gal dėl to, kad tai buvo pagrindinis ir pats sudėtingiausias personažas – besiblaškanti tarp savo praeities ir dabarties, analizuodama seną pjesę, pagal kurią po daugel metų ji turi atlikti priešingą vaidmenį. Marija nuolat mintimis ir savastimi grįžta į praeitį ir prisimena, kaip ji atliko vaidmenį, nebegalėdama atsiduoti dabartiniam savo personažui. Praeitis užkloja dabartį, moteris tarsi įkalinta savo senėjimo, pasikeitimo fakto...

Puikus filmas. Nieko pernelyg neturiu ko pasakyti ir apie jaunąsias amerikiečių aktores, jos irgi buvo puikios, ypač C. G. Moretz, kurios šiaip nemėgstu, bet buvo žybsnis, grėsminga psichologinė antitezė J. Binoche kuriamam personažui. K. Stewart, aišku, vėl galima kaltinti „lentos efektu“, nes tik iš pirmo žvilgsnio atrodė negyva, bet norėčiau šįkart ją apginti, nes jaučiasi šios aktorės pastangos, o ir filmo kūrėjai, manau, stūmė ją eiti šiuo „ramaus vidinio“ chaoso takeliu. Žinoma, lyginant su J. Binoche aktyvumu, natūralumu, K. Stewart atrodė šiek tiek susikausčiusi, gal ir dėl to, kad jos personažas niekaip negalėjo užmiršti, kad yra tik asistentė, o ne lygiavertė J. Binoche personažo partnerė.

Ilgai po seanso galvojau apie filmą, apie tai, kokią įtaką turi praeitis dabarčiai ir kaip kartais sunku nuo jos atsiplėšti. Juliette Binoche – neįtikėtinas talentas atskleisti šių spąstų sudėtingumą ir jausenų, būsenų margumą. Jos pastangos jau įvertintos prancūzų „Oskarais“ – Cezario nominacija kaip geriausia pagrindinė aktorė.

Filmas pilnas galios, gėlos, noro prasiveržti, nepaliekant seno. Filmas ne kiekvienam, netgi gurmanams gali ne visiems patikti, o man jis patiko. Netgi labai.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys" / "Drei" / "Three" / "3"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Trys“ (3 / Three / Drei) (2010). Taigi šįkart keliaujame į vokišką kiną ir pasižiūrime draminę komediją labai jau „originaliu“ pavadinimu „Trys“. Šį filmą pažiūrėjau paragintas vieno pažįstamo, sakau, surizikuosiu ir pažiūrėsiu, juolab kad sudomino pats faktas, jog filmas apie poligaminius santykius, o man, besidominčiam žmogaus seksualumo vaizdavimu kine – na, suprantate, negalėjau praleisti. 

Tiesą sakant filmas daugiau man pasirodė komedija, kažkaip visa problematika pateikta ir išvysta taip, lyg pačios problematikos nė nebūta. Aišku, komedija yra komedija, ji turi linksminti, bet galvoju, jei šio filmo siužetą perkelti į dramos žanrą ir su „kieta“ režisūra, manau, būtų galima sukalti tikrai vykusį ir stiprų filmą. Na, o dabar filmas skirtas pusiau pramogai, kuris švelniai pasakoja beveik neįmanomą dalyką – didžiuliame Berlyne sutuoktiniai susitikinėja atskirai su tuo pačiu biseksualiu vyru, kol galiausiai paaiškėja finalinėje kulminacijos scenoje, kad jie trise myli vieni kitus. Kokia tikimybė, kad gyvenime taip gali nutikti? Man asmeniškai pasirodė, kad tie vaizduojami santykiai yra per banalūs, sprendimai per banalūs, siužetas banalokas, nors ir gražiai nufilmuotą, savi ir nematyti aktoriai taip pat savotiškai simpatiški, o ir tema visada intriguos smalsų žiūrovą. Tad tenka filmą vertinti komedijos lygyje, nors taip norėtųsi, kad būtų kitaip...

Kad vokiečiai nėra puritonai ir jiems seksualinis gyvenimas yra atviras, manau, tą žino visa Europa. Deja, filmas taip ir nesulaukė didesnio susidomėjimo nei iš žiūrovų, nei iš kritikos pusės, nors šiek tiek keista, kad režisierius Tom Tykwer, kuris sukūrė tokias visų pripažintas juostas kaip „Bėk, Lola, bėk“, „Kvepalai: vieno žudiko istorija“, „Paryžiau, aš tave myliu“ ir kitus, ryžosi taip smarkiai rizikuoti ir kurti seksualumą propaguojančią juostą komedijos žanre. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas manęs asmeniškai nesužavėjo, tačiau praleidau neblogas valandas kikendamas ir sekdamas trijų vidutinio amžiaus žmonių seksualinio gyvenimo persipynimo mozaiką. Manau, daugeliui filmas vis tiek turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com