Sveiki, skaitytojai,
Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus,
originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti
mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun.
Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną
rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R.
Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė
dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu
„Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai
kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus
tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.
Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher
(1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti,
kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina
kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas
vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas
rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės.
Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina
stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar
panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu
stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo
padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai
bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su
serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius
jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas,
kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.
Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas,
kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai
nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o
pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos
autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į
traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto
pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų
tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.
Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria
atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir
optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia
cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios
komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas
dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo
būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko,
pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš
kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo
Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo
skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame
ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie
gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas
tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo
trapumo metafora.
„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis
Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos
išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek
instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo
varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos
gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net
atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino,
pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas
mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti,
nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį,
negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau,
subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir
gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai
savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau,
filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir
pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą