Asmenybė. Frydrichas II Didysis – homoseksualus Prūsijos karalius: asmenybė, charakteris, istorinės įdomybės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ši vasara yra mano tokia labiau tokia Europos istorijos mokymasis, o apie šią asmenybę norėjau įrašą padaryti labai seniai, dar anuomet, kai išgirdau istoriją studijų metais. Taip, tai apie Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris, kaip sako istorikai, buvo homoseksualus karalius. Kaip anuomet galėjo viešai būti karalius homoseksualus ir valdyti savo šalį, kai iš monarcho reikalaudavo ne tik santuokos, bet ir vyriškosios giminės palikuonių? Apie tai ir dar daugiau ir kalbėsiu šiame įraše.

 

Frydrichas II Didysis: oficiali istorija ir biografija

 

Frydrichas II, istorijoje žinomas kaip Didysis, gimė 1712 m. sausio 24 d. Berlyne, didingų asmenybių šeimoje, kuri vėliau pakeitė Prūsijos istorijos tėkmę. Jo tėvas buvo Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Karių karaliumi“, o motina – Sofija Dorotėja Hanoverietė, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I duktė. Jo gimimo metu Prūsija buvo sparčiai kylanti Europos valstybė, kurios politinė ir ekonominė padėtis buvo tvirta, tačiau dar nepakankama tapti didžia valstybe. Tėvas valdė geležiniu kumščiu, sukūręs centralizuotą, drausmingą ir finansiškai stabilią valstybę, kurią ir paliko savo sūnui.

 

1740 m., mirus tėvui, 28-erių metų Frydrichas perėmė valdžią į savo rankas. Jo paveldėta karalystė buvo unikali to meto Europoje – ji turėjo didelę, gerai parengtą ir puikiai finansuojamą kariuomenę, kuri buvo ketvirta pagal dydį žemyne, nors Prūsija gyventojų skaičiumi tebuvo dešimta. Taip pat tėvas paliko jam nemažą valstybės iždą, neįsiskolinusį ir gausų, bei efektyvią, centralizuotą biurokratiją, kuri buvo Prūsijos valdymo stuburas. Tai sukūrė tvirtą pagrindą būsimiems užmojams.

 

Vos užėmęs sostą, Frydrichas II nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė Europos politinį žemėlapį. Tais pačiais 1740 m. jis įsiveržė į turtingą ir ekonomiškai svarbią Silezijos provinciją, priklausiusią Austrijos Habsburgams. Šis įžūlus žingsnis išprovokavo Austrijos įpėdinystės karą. Dėl Frydricho karinio talento ir gerai parengtos armijos, Prūsija ne tik sugebėjo nugalėti Austrijos pajėgas, bet ir įtvirtinti savo valdžią Silezijoje. Šios provincijos užkariavimas padvigubino Prūsijos populiaciją ir suteikė jai ekonominę galią, kuri pakylėjo karalystę į didžiųjų Europos valstybių lygą.

 

Antrasis, dar didesnis iššūkis Frydricho laukė Septynerių metų kare (1756–1763), kai Prūsija buvo priversta kovoti prieš galingą koaliciją, sudarytą iš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos. Karas pareikalavo milžiniškų aukų ir resursų, tačiau karaliaus strateginis genialumas ir geležinė valia leido jam atsilaikyti prieš priešiškas pajėgas ir išsaugoti Sileziją. Po šio karo Prūsijos, kaip karinės didvalstybės, statusas tapo neginčijamas. Vėliau, 1772 m., Frydrichas atliko svarbų vaidmenį pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, kurio metu Prūsija gavo Vakarų Prūsiją, sujungdama savo pagrindines teritorijas ir dar labiau sustiprindama savo geografinę ir politinę padėtį Europoje.

 

Kaip valdovas, Frydrichas Didysis buvo apšviestojo absoliutizmo pavyzdys. Jis įvykdė daugybę svarbių vidaus reformų: panaikino kankinimus teisinėje sistemoje, įvedė visuotinį teisinį kodeksą (Prūsijos Generalinį žemės įstatymą), rėmė religinę toleranciją ir modernizavo valstybės ekonomiką. Jis skatino žemės ūkio plėtrą ir įkūrė valstybines pramonės įmones. Jo valdymas paliko tvarias struktūras, kurios vėliau leido Prūsijai dominuoti Vokietijoje ir tapti Vokietijos imperijos (1871 m.) pagrindu. Frydrichas II Didysis mirė 1786 m., palikdamas stiprią, modernią ir gerbiamą valstybę.

 

Nutylėta Frydricho II Didžiojo homoseksualumo istorija: sudėtingi santykiai su tėvu ir valstybe

 

Taigi, Frydrichas II tapo Prūsijos karalystės proveržiu, jis labai sustiprino šalį ir buvo veržlus ir protingas valdovas, tačiau kartu jis buvo ir... homoseksualus.

 

Frydricho II Didžiojo santykiai su tėvu Frydrichu Vilhelmu I buvo itin sudėtingi ir konfliktiški, pasižymėję nuolatiniu tėvo prievartavimu bei sūnaus asmenybės laužymu. Frydrichas Vilhelmas I, žinomas kaip „Karių karalius“, buvo pragmatiškas ir militaristinis valdovas, kuris reikalavo, kad jo sūnus taptų griežtu, drąsiu kariu ir būtų tinkamas įpėdinis. Tuo tarpu jaunasis Frydrichas II domėjosi menu, filosofija, muzika ir literatūra, o jo jausminga prigimtis ir tariamas „moteriškumas“ sukeldavo tėvo pasišlykštėjimą ir įniršį. Tėvas nuolat smurtavo prieš sūnų, atvirai jį žemindavo, vadindamas „ištižėliu“ ir „nevykėliu“, o tai tik gilino abipusę neapykantą.

 

Santykių įtampa pasiekė kritinį tašką 1730 metais, kai 18-metis Frydrichas, neapsikentęs tėvo despotiškumo, nutarė pabėgti į Angliją. Šį planą jis sugalvojo su savo artimu draugu ir, kaip daugelis istorikų mano, meilužiu Hans'u Hermann'u von Katte.  Tačiau pabėgimas buvo atskleistas tėvui, kuris šį įvykį įvertino kaip valstybės išdavystę ir tėvo autoriteto nepaisymą.  Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas atkurti savo valdžią ir parodyti savo absoliutinę valią, įsakė suimti abu jaunus vyrus ir surengė jiems karinį teismą.

 

Nors teismas atsisakė skirti mirties bausmę Frydrichui, manydamas, kad sūnaus nubaudimas yra paties tėvo reikalas, 1730 m. lapkričio 6 d. Frydrichas Vilhelmas I įvykdė vieną žiauriausių ir dramatiškiausių bausmių savo sūnui. Jo nurodymu Frydrichas buvo priverstas stebėti, kaip jo artimas draugas, ko čia slėpti, ogi tikrasis Frydricho mylimasis ir meilužis Hans'as Hermann'as von Katte buvo tiesiai prieš jo akis nukirsdintas.  Šis įvykis giliai sukrėtė jaunąjį princą ir paliko žaizdą visam gyvenimui. Po to Frydrichas buvo įkalintas Küstrino tvirtovėje, kurioje jis praleido metus, apmąstydamas savo likimą ir galiausiai nusprendė paklusti tėvo valiai. Ši tragedija visiškai pakeitė Frydrichą: jis tapo pragmatiškesnis, kietesnis ir atsidavęs valdymo menui, pasiruošęs tapti valdovu, kokio norėjo jo tėvas.

Hans Hermann von Katte, Frydricho Didžiojo mylimasis

H. H. vo Katte egzekucija

 

Nors Frydrichas II Didysis po tėvo mirties tapo valdovu ir daugiau nepatyrė tiesioginio smurto dėl savo seksualinės orientacijos, jo homoseksualumas nebuvo viešai aptariamas, tačiau jis išliko žinomas artimame jo aplinkos rate.  Yra žinoma, kad jis palaikė intymius ryšius su vyrais, o šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi laiškais, dienoraščiais ir kitais to meto šaltiniais, teigia, kad jo seksualumas buvo vieša paslaptis to meto elitinėje visuomenėje.

 

Žymiausias liudininkas, užuominomis rašęs apie Frydricho homoseksualumą, yra prancūzų filosofas ir rašytojas Voltaire'as. Frydrichas II ir Voltaire'as kurį laiką buvo artimi draugai, o Volteras gyveno ir kūrė Sanssouci rūmuose. Savo laiškuose ir asmeniniuose užrašuose, kurie tapo viešai prieinami tik po daugelio metų, Voltaire'as užuominomis aprašė karaliaus intymius santykius. Pavyzdžiui, laiške savo bičiuliui d'Alembert'ui jis rašė apie Frydrichą kaip apie „Salomono ir Sapfo meilės mišinį“, taip nurodydamas karaliaus polinkius tiek į vyrus, tiek į moteris. Kituose laiškuose jis vartojo subtilius, tačiau to meto išsilavinusiam žmogui suprantamus užuominų žodžius, kurie aiškiai rodė Frydricho homoseksualumą.

 

Be Voltaire'o, apie Frydricho homoseksualumą rašė ir kiti to meto šaltiniai bei asmenybės, nors dauguma jų naudojo užuominas. Karalius nuolat buvo apsuptas artimų vyrų draugija, ypač po žmonos atskyrimo. Jo aplinkos nariai, tokie kaip Jean-Baptiste de Boyer, markizas d'Argens, ir Francesco Algarotti, buvo laikomi jo artimais draugais ir patikėtiniais. Būtent su jais karalius atvirai bendravo savo gyvenimo pabaigoje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, britų istorikas Thomas Carlyle, savo garsiuosiuose „Frydricho Didžiojo gyvenimo aprašymuose“ taip pat analizuoja karaliaus santykius ir jo homoseksualumą, pabrėždami, kad tai buvo svarbus jo asmenybės bruožas, kuris visam laikui jį skyrė nuo tėvo.

 

Ar Frydrichas II Didysis turėjo fetišą aukštaūgiams vyrams?

 

Aukštaūgių karių armiją, vadinamą „Potsdamo milžinais“ arba Lange Kerls, subūrė ne Frydrichas II Didysis, o jo tėvas – karalius Frydrichas Vilhelmas I. Šis valdovas turėjo neįprastą, istorikų dažnai apibūdinamą kaip fetišą, aistrą aukštiems vyrams. Jis tikėjo, kad milžiniškas karys simbolizuoja Prūsijos karinę galią ir tvirtumą. Dėl šios priežasties jis visą gyvenimą rinko tik ypač aukštus vyrus, o tai tapo didžiausia jo aistra. Į karių armija buvo priimami tik nuo 188 cm. ūgio, turint galvoje, kad pats karalius buvo vos 160 cm.

Frydrichas Vilhelmas I buvo apsėstas minties turėti milžinų vyrų armiją.

 

Šio unikalaus pulko formavimas buvo itin ekstravagantiškas ir brangus. Frydrichas Vilhelmas I nesišykštėjo lėšų aukštiems vyrams iš viso kontinento įsigyti. Jo agentai keliavo po Europą, ieškodami potencialių kandidatų. Jie naudojo įvairias priemones, kad įtikintų arba priverstų vyrus prisijungti prie pulko, įskaitant didelius piniginius atlyginimus, o kartais net ir pagrobimus. Šis pulkas tapo tikra karaliaus puošmena, o jis juos naudojo daugiausia paraduose, o ne mūšio lauke.

 

Paveldėjęs šią armiją, Frydrichas II Didysis turėjo visiškai kitokį požiūrį. Nors jis ir toliau naudojo „Potsdamo milžinus“ savo kariuomenėje, jis nevertino tėvo ekstravagancijos. Frydrichas II matė juos kaip brangų, paradinį vienetą ir neturėjo jokio fetišo aukštiems vyrams. Jam buvo svarbesnė karinė disciplina, strateginis mąstymas ir armijos efektyvumas mūšio lauke. Jis sumažino lėšas pulkui ir neberinko naujų narių su tokiu užsidegimu kaip jo tėvas.

 

Pagal to meto istorinius šaltinius ir laiškus, Francesco Algarotti buvo vienas artimiausių Frydricho II draugų ir patikėtinių. Jų santykiai prasidėjo dar prieš Frydricho II tapimą karaliumi, ir buvo paremti bendrais pomėgiais – menu, filosofija ir mokslu. Kai Frydrichas II užėmė sostą, jis pakvietė Algarotti prisijungti prie savo dvaro ir gyveno Sanssouci rūmuose. Jų ryšys buvo artimas, o laiškuose, kuriuos jie rašė vienas kitam, yra aiškiai matomos intymumo ir gilios draugystės užuominos. Nors tikslios šių santykių prigimties negalima vienareikšmiškai nustatyti, dauguma istorikų juos vertina kaip homoerotinius ir mano, kad Algarotti buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais karalius jautėsi visiškai laisvas.

Frydrichas II Didysis, 1745 m. 

 

Nelaiminga Frydricho Didžiojo santuoka su moterimi

 

1733 m. birželio 12 d. Frydrichas, būdamas tuometiniu sosto įpėdiniu, vedė Elžbietą Kristiną Braunšveig-Bevernietę. Tai buvo priverstinė santuoka, kuriai jis smarkiai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido griežtiems tėvo reikalavimams. Apie savo vestuves jis atsiliepė itin ironiškai, vadindamas jas „nemalonia būtinybe“.  Jausmų žmonai jis niekada nejuto ir beveik iš karto po vedybų pradėjo gyventi atskirai nuo jos.

 

Tapęs karaliumi 1740 m., Frydrichas II oficialiai atskyrė savo gyvenimą nuo žmonos. Jis įkurdino ją Schönhauseno rūmuose netoli Berlyno, o pats gyveno Potsdame, Sanssouci rūmuose. Karalius vengdavo jos lankyti ir su ja bendraudavo tik per oficialias valstybines šventes. Santuoka taip ir liko bevaikė. Šis atotrūkis, lėmęs jo santuokos formalumą ir bevaikystę, buvo ne tik asmeninio nepasitenkinimo, bet ir tėvo prievartos pasekmė, kuri Frydrichą II lydėjo visą jo gyvenimą.

 

Maištinga Siela