Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela