Pasirodė Elizos Orzeszkowos knyga "Prie Nemuno": rašytojos biografija, kūrinio kontekstai, įdomybės

Sveiki,

 

Eliza Orzeszkowa (tikrasis vardas Elżbieta Pawłowska) – viena iškiliausių lenkų pozityvizmo epochos rašytojų, publicistė ir visuomenės veikėja, kurios kūryba paliko ryškų pėdsaką ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos literatūroje. Gimusi 1841 m. Milkovščiznos dvare, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, ji anksti neteko tėvo, tačiau paveldėjo aistrą literatūrai ir mokslui. Jau vaikystėje atsiskleidė jos talentas, mergaitė daug skaitė ir rašė pasakojimus. Mokslus baigusi Varšuvos pensione, kur susipažino su ilgamete drauge ir kolege, rašytoja Marija Konopnicka, ji anksti ištekėjo už gerokai vyresnio Piotro Orzeškos, tačiau tai nebuvo meilės santuoka. Gyvendama Ludvinove, ji aktyviai domėjosi valstiečių švietimu, o 1863 m. sukilimo metu padėjo sukilėliams, slėpdama savo namuose Romualdą Trauguttą. Šis įvykis, po kurio jos vyras buvo ištremtas į Sibirą, o santuoka anuliuota, tapo lūžio tašku jos gyvenime. Išpardavusi turtą, ji persikėlė į Gardiną, kur ir prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas. Orzeszkowa, viena pirmųjų emancipuotų moterų Lenkijoje, aktyviai pasisakė už moterų teises, socialinę lygybę ir žydų asimiliaciją, atspindėdama šias idėjas savo kūryboje. Nors 1905 m. ji buvo nominuota Nobelio literatūros premijai, tačiau ja apdovanotas buvo Henrykas Sienkiewicz, tačiau tai nesumažino jos indėlio į literatūrą svarbos.

 

Vienas brandžiausių ir labiausiai vertinamų Elizos Orzeszkowos kūrinių, neabejotinai, yra romanas „Prie Nemuno“ (Nad Niemnem), išleistas 1888 m., minint 25-ąsias Sausio sukilimo metines. Tai yra plati, daugiasluoksnė pozityvizmo epochos epopėja, vaizduojanti XIX a. antrosios pusės Lenkijos visuomenės panoramą, ypač didelį dėmesį skiriant Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kraštų gyvenimui. Romane susipina du pagrindiniai siužetai: meilės istorija tarp jaunos, emancipuotos bajoraitės Justynos Orzelskos ir darbštaus, paprasto Jano Bohatyrovičius, bei gilus požiūris į Sausio sukilimą ir jo pasekmes. Orzeszkowa ypač didelį dėmesį skiria „darbo iš apačios“ idėjai, rodydama, kaip Bohatyrovičių šeima savo nuoširdžiu darbu ir tradicijų puoselėjimu kuria ateitį, priešingai nei nuobodžiaujanti ir degraduojanti dvarininkų aplinka.

 

„Prie Nemuno“ yra ne tik pozityvizmo manifestas, bet ir subtilus, psichologiškai gilus kūrinys. Rašytoja, pasitelkusi trečiojo asmens pasakojimą, meistriškai tapo Nemuno apylinkių gamtos grožį, kuris veikia ne tik kaip veiksmo fonas, bet ir kaip savotiškas veikėjų emocijų atspindys. Gamta romane yra amžina, harmoninga jėga, su kuria susivienija tie, kurie dirba, gerbia praeitį ir puoselėja papročius. Romane taip pat gilinamasi į atminties ir tradicijos svarbą. Sausio sukilimo prisiminimai, vaizduojami per senų bajorų pasakojimus ir pagarbą žuvusiems, tampa moraliniu pagrindu naujai kartai. Per Justynos ir Jano meilės istoriją, kurioje įveikiamas socialinių klasių barjeras, Orzeszkowa parodo, kad tik per darbą, tradicijų puoselėjimą ir ištikimybę paprastiems, tikriems idealams galima sukurti tvirtą ir perspektyvią visuomenę. Tai padarė romaną ne tik vienu svarbiausių pozityvizmo literatūros kūrinių, bet ir iškiliu, iki šių dienų aktualiu pasakojimu apie vertybes, ryšį su praeitimi ir žmogiškąjį orumą. Šiandien jį turime jau lietuviškai perleistą po daugybės metų.

 

Maištinga Siela