Sveiki, skaitytojai,
Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover
knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas
komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“
(angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan
populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto
romantinio kino žanras.
Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom,
kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama
atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji
trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose
santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su
pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai
sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti,
kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...
Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus:
Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai –
disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų
santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį
skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė
jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo
disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine:
kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas
tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš
pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės
trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja,
pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui
vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio
pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o
motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek
tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės
literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai
sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai
parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.
Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek
prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų
atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai
tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios
kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo
atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino
dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos,
dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų
apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift
garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau
reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively
padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius,
Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo
aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai
ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek
kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš
esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi
numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali
nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas
blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 6.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą