Sveiki, skaitytojai,
Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia
Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų
metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos
pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją
Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas
patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento
pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią
didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę,
pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų
subordinaciją.
Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893)
buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro
tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys
su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio
formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir
skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį
stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius
Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.
Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame
krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas
Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs
valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą,
simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo
kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į
viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus
lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.
Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos
ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra
Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės
idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie
jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės
savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis,
kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi
protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.
Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant
grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios
susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota
moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą,
simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo
„broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi
dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų
Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.
Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas
istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip
vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška
unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame
atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją
Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona,
atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą