Stefanas Batoras prie
Pskovo, 1872 (dailininkas Jan Matejko)
Labas,
Labai dažnai susiduriu su žodžiu šlėktos, tiksliau –
tenka jį kitiems dažnai paaiškinti, tad šiandien plačiau apie jį istoriškai.
Istoriškai šlėktos (lenk. szlachta) buvo
privilegijuotas bajorų sluoksnis Lenkijos Karalystėje ir vėliau Abiejų Tautų
Respublikoje. Jų atsiradimas ir išskirtinės privilegijos siekia viduramžius,
kai valdovai, siekdami gauti karinę paramą ir sustiprinti savo pozicijas,
suteikdavo žemės valdas ir politines teises kariuomenės vadams bei riteriams.
Šis sluoksnis nebuvo uždaras – į jį galėjo patekti ir paprasti, bet
pasiturintys žmonės, kurie nupirkdavo ar nuopelnų dėka įgydavo žemę bei bajoro
titulą. Šlėktos iš esmės formavo politinį elitą ir kultūrinį veidą, jų įtaka
buvo milžiniška, o jų įtakos pamatas buvo didelės žemės valdos ir ekonominė
nepriklausomybė nuo karaliaus.
Šlėktos aukso amžius prasidėjo 16-17 amžiuje, kai
Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo rinktinė monarchija. Tai reiškė, kad
karalius buvo renkamas, o ne paveldėdavo sostą, todėl jo valdžia priklausė nuo
šlėktų palaikymo. Šiuo laikotarpiu šlėktos įgijo dar daugiau laisvių ir teisių,
kurios buvo įtvirtintos per įvairius seimus. Svarbiausia iš šių teisių buvo
„nihil novi“ (nieko naujo) principas, pagal kurį karalius negalėjo priimti
naujų įstatymų be šlėktų sutikimo. Be to, šlėktos gavo mokesčių lengvatas, o valstiečių
priklausomybė nuo jų dar labiau sustiprėjo, leisdama šlėktoms plėsti savo
valdas ir turtą. Tai buvo unikalus reiškinys, išskyręs Abiejų Tautų Respubliką
iš kitų Europos monarchijų, kuriose valdovo galia dažniausiai buvo neribota.
Šlėktos gyvavimas buvo glaudžiai susijęs su Abiejų
Tautų Respublikos politine sistema, tačiau ilgainiui jų įsigalėjimas tapo
valstybės silpnumo priežastimi. Dėl „liberum veto“ principo, kuris leido bet
kuriam seimo atstovui nutraukti seimo darbą ir atšaukti visus priimtus
įstatymus, buvo paralyžuotas valstybės valdymas. Vėlyvajame 17 ir 18 amžiuje
seimai retai pasiekdavo sutarimą ir dėl to valstybė negalėjo vykdyti efektyvių
reformų. Tai lėmė vidaus nestabilumą ir padarė valstybę pažeidžiamą išorės priešams,
ypač Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Nors buvo bandoma atgaivinti šalį,
pavyzdžiui, Gegužės 3-osios Konstitucija 1791 metais, kuri apribojo šlėktų
galias, buvo per vėlu.
Galutinis šlėktų, kaip dominuojančio sluoksnio,
išnykimas prasidėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 18 amžiaus
pabaigoje. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos imperijos, pasidalijusios Lietuvos ir
Lenkijos žemes, panaikino daugelį šlėktų privilegijų. Ypač didelį smūgį jų
pozicijoms sudavė Rusijos imperija, kuri reikalavo, kad šlėktos įrodytų savo
bajorystę pateikdamos dokumentus. Daugeliui smulkiųjų ir bežemių šlėktų tai
buvo neįmanoma, todėl jie prarado savo statusą ir tapo valstiečiais. Galutinai
šlėktų sluoksnis sunyko po 1863 metų sukilimo, po kurio Rusija dar labiau
apribojo bajorų teises. Iki 20 amžiaus pradžios šlėktos kaip socialinė ir
politinė jėga nustojo egzistavusios, palikusios gilų pėdsaką Lenkijos ir
Lietuvos kultūroje bei istorijoje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą