Dienos citata: Augustas II Stiprusis apie savo nuodėmes ir prašymą iš Dievo gailestingumo

 

Sveiki, skaitytojai, besidomintys istorija,

 

„Mano visas gyvenimas buvo nepaliaujama nuodėmė; Dieve, pasigailėk.“ Augustas II Stiprusis. Istorikai sako, kad tai buvo paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos karaliaus žodžiai prieš mirtį.

 

Šie žodžiai, anot istorinių šaltinių, priklauso Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II Stipriajam (lenk. Augustus II Mocny). Ši frazė atspindi jo didelę atgailą mirties patale. Augustas II, nors ir garsėjo išskirtine fizine jėga, buvo žinomas dėl savo palaido gyvenimo būdo, nesuskaičiuojamų meilužių ir nesantuokinių vaikų. Manoma, kad šie žodžiai buvo paskutiniai karaliaus ištarti, apmąstant savo gyvenimą, kupiną nuodėmių ir ištvirkavimo.

 

Augustas II Stiprusis (g. 1670 m. gegužės 12 d. – m. 1733 m. vasario 1 d.), gimęs kaip Frydrichas Augustas, buvo Saksonijos kurfiurstas (reiškia aukšto rango feodalą Šventojoje Romos imperijoje, kuris turėjo išskirtinę teisę rinkti imperatorių) ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis, pertrūkęs Didžiojo Šiaurės karo įvykių, žymi svarbų lūžį Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kai valstybė prarado politinę galią ir tapo vis labiau priklausoma nuo užsienio, ypač Rusijos, įtakos.

 

Augustas II buvo pravardžiuojamas Stipriuoju dėl savo išskirtinės fizinės jėgos – pasak legendų, jis galėdavo sulenkti plikomis rankomis pasagas. Jis pasižymėjo kaip aistringas gyvenimo būdo mėgėjas, nevengiantis prabangos, puotų ir meilės nuotykių. Jo palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas atsiliepė sveikatai: jam išsivystė cukrinis diabetas, dėl kurio vėliau teko amputuoti koją. Augustas II turėjo vieną teisėtą sūnų, būsimąjį karalių Augustą III, tačiau istorikai teigia, kad jo nesantuokinių vaikų skaičius galėjo siekti kelis šimtus.

 

Kaip valdovas, jis buvo ambicingas ir siekė įvesti absoliutizmą tiek Saksonijoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Jis stengėsi atnaujinti valstybės ūkį, tačiau jo polinkis į prabangą, didelės išlaidos menui ir architektūrai, taip pat nuolatinis kišimasis į Saksonijos reikalus pakenkė Abiejų Tautų Respublikos finansams.

 

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustas II buvo išrinktas 1697 m., pasitelkęs Rusijos ir Austrijos paramą. Nuo pat valdymo pradžios jis siekė stiprinti savo pozicijas ir atgauti Švedijos valdomas Baltijos pakrantės žemes. Dėl šios priežasties 1699 m. jis sudarė sąjungą su Rusijos caru Petru I ir Danija, kas inicijavo Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

 

Prasidėjus karui, Augusto II kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų nuo Švedijos karaliaus Karolio XII pajėgų. Švedai užėmė didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, o 1704 m. privertė bajorus nuversti Augustą II nuo sosto ir išrinkti savo statytinį Stanislovą Leščinskį. Augustas II pasitraukė į Saksoniją, tačiau po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje 1709 m., jis grįžo į sostą. Šis grįžimas buvo įmanomas tik dėl Petro I paramos, o tai galutinai įtvirtino Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime.

 

Augusto II valdymo laikotarpis pažymėtas kultūriniu pakilimu, ypač jo rezidencijoje Drezdene, Saksonijoje. Jis buvo aistringas baroko meno, architektūros ir keramikos (garsusis Meiseno porcelianas) rėmėjas. Nors jo pastangos sukurti galingą, absoliutistinę valstybę Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo, jo valdymas buvo lemtingas šalių likimui. Didžiojo Šiaurės karo metu valstybė buvo nusiaubta, o po karo tapo priklausoma nuo užsienio įtakos. 1717 m. Nebylusis Seimas, kurio nutarimus diktavo Rusijos atstovai, dar labiau apribojo karaliaus ir Seimo galias, o tai lėmė tolimesnį Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą. Augustas II mirė 1733 m. Varšuvoje. Jo mirtis sukėlė dar vieną įpėdinystės karą, kuris dar labiau įtvirtino užsienio šalių, ypač Rusijos, dominavimą.

 

Maištinga Siela