Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela