Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Auksinė praraja" / "Velvet Goldmine"

Sveiki visi, 

Britų režisierius Todd Haines ryžtąsi įdomiam filmui „Auksinė praraja“ (kitur galite rasti kaip „Aksominė aukso kasykla“) (Velvet Goldmine) (1998). Šio režisieriaus teko regėti puikią juostą „Toli nuo Rojaus“ (2002), tad jis jau nebebuvo svetimas mano akims. „Auksinė praraja“ yra dar vienas sėkmingas darbas, nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Na, išties filmas pulsuote pulsuoja septinto-aštunto dešimtmečio dvasiomis. Filmas muzikalus, pilnas šių dešimtmečių hitų ir nežabotos roko evoliucijos dvelksmo, seksualumo, kontrastų ir narkotikų.

Rokerio nelengvas gyvenimas, kuris veda milijonus iš proto lengvai sugriaunamas kaip ir sukuriamas. Tai neabejotinas paminklas septintajam dešimtmečiui. Nors scenarijus yra frikcinis, tačiau personažuose galime apčiuoti ir atpažinti tam tikras to meto roko žvaigždes, kurie scenoje rengėsi kaip moterys, o gyvenime, nors ir vedę, seksuodavo su kuo tik papuldavo. Jiems nuskilo, nes jų eroje dar nebuvo atsiradęs AIDS, nes kitaip jie tikrai kentėtų nuo šios ligos, kuri išplito kaip maras devintajame dešimtmetyje ir masiškai krito laisvo elgesio genijai, įskaitant panašaus tipažo filmo herojė „Dija“ (Gia) (1998) su Angelina Jolie, analogiškai gyvenimą baigė ir F. Merkuris. Tačiau septintas dešimtmetis dar saugus, nors prisodrintas seksualinės revoliucijos nuotaikų. Labiausiai filme žavi kruopščiai atkurta laikmečio dvasia, kostiumai nuostabūs, o ir palaidam, nevaržomam gyvenimui nejučia imi žavėtis, nustumdamas visus moralinius principus į šalį.

Sutinkame neįtikėtinai dar jaunus, bet labai talentingus aktorius – Ewan McGregor, Christian Bale bei Jonathan Rhys Meyers, kuriais nusivilti tiesiog neįmanoma. Išties labiausiai šokiravo Ewan McGregor personažas, nes ne kiekvienas ryškesnis aktorius ryžtųsi ant scenos suvaidinti rokerį, kuris nusimovęs kelnes atvirai vizgintų savo genitalijas, atkišęs užpakalį demonstruotų skylę ir svaidytųsi nepadoriais gestais. Išties rokeriai tąkart nesiskaitė su publika ir publika tokius dievindavo. Filmas pilnas kontrastų tarp herojų ir jų įvaizdžių, kurie, dievaži, net dabar, jeigu atsirastų panašių, atrodytų šokiruojančiai. Tad Lady Gagos fenomenas tėra tik menki žiedeliai ir verti pajuokos šokiravimo fronte, palyginus su tuo, ką išdarinėjo septinto dešimtmečio roko dievaičiai. Filmas išties žavus perliukas, vertas įžvalgios akies ir įdomaus žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela