Filmas: "Akmeninė siena" / "Stonewall"

Sveiki, skaitytojai,

Grandiozinių ir apokaliptinių reginių kūrėjas Roland Emmerich, sukūręs tokius filmus kaip „Diena po rytojaus“ (2004), „Nepriklausomybės diena“ (1996), „Godzila“ (1998) pristatė vieną naujausių savo darbų „Akmeninė siena“ (angl. Stonewall) (2015) – tai istorinė drama, kuri pasakoja apie 1969-ųjų tikrus įvykius, kada nesibaigiantys homoseksualų suėmimo reidai Niujorke virto tikromis riaušėmis. Nuo tada homoseksualai skaičiuoja savo „Naujuosius metus“ t. y. pirmasis pasipriešinimas teisėsaugai tapo homoseksualų išlaisvėjimo pradžia, Stonewall tapo istorine vieta, apie kurios įvykius sukurtas ne vienas dokumentinis filmas.

Šįkart režisierius kuria pusiau fiktyvią, pusiau realią istoriją, kurioje vaizduojami dalis iš tiesų egzistavusių žmonių, bet pagrindinė vaikinuko iš provincijos istorija, pasirodo, yra išgalvota. Man, tiesą sakant, labai keista, kodėl šis filmas sulaukė tiek daug kritikos – žiūrovams jis nepatiko, tą kuo puikiausiai rodo IMDb, o kritikų atsiliepimai tokie tragiški, kad filmą galėtum sumaišyti su žemėmis. Visgi filmas tikrai nėra prastas, tai vis tos retos išimtys, kai mano ir kritikų nuomonės išsiskiria ir nematau pagrindo, kodėl filmas turėtų būti prilyginamas tragedijai. Gal režisierius turi blogą reputaciją? Nežinia, tačiau „Akmeninė siena“, sakyčiau, gana įdomiai papasakoja pagrindinio veikėjo Denio Vinterio dramą – augęs JAV provincijoje, kur į homoseksualus žiūrima itin neigiamai, jis susiduria su tėvo atstūmimu, todėl laimės išvyksta ieškoti į Niujorką. Septinto dešimtmečio pabaiga, seksualinės revoliucijos pradžia ir hipių amžiaus viešpatavimas – kostiumai, Niujorko atmosfera, regis, režisierius pagalvoja apie viską, norėdamas atskleisti „Akmeninės sienos“ reikšmę. 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė jaunasis, jau gerai kine pasižymėjęs aktorius Jeremy Irvine, kurį prisimenate iš tokių filmų kaip „Geležinkėlietis“, „Karo žirgas“, „Didieji lūkesčiai“. Tai dar vienas drąsus ir įdomus šio jaunojo aktoriaus darbas didžiajame kine ir jis kuo toliau, tuo labiau man patinka. Filme taip pat išvysite ir kitus gerai žinomus aktorius, atlikusius epizodinius vaidmenis. Apskritai vis dar mįslė, kodėl filmas taip prastai priimamas, bet net gerai žinomi aktoriai ir režisieriaus vardas nesugebėjo pavergti pasaulio, o juk, kaip žinia, pasakoti kine apie homoseksualumą dažniausiai yra gana sėkmingas bandymas kartoti „Kuproto kalno“ sėkmę, bet regis ne šįkart. Nepaisant visko, man filmas pasirodė pakankamai įdomus ir šviesus, nors pernelyg gal ir nenustebinantis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 3.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirties įrankiai: Kaulų miestas" / "The Mortal Instruments: City of Bones"

Sveiki,

Trumpai apie filmą „Mirties įrankiai: Kaulų miestas“ (angl. The Mortal isntruments: City of Bones) (2013), kurį galėjote išvysti ir Lietuvos kino teatruose. Na, filmas yra viena iš tų populiariųjų knygų serijos ekranizacijų – po Hario Poterio epopėjos nebestebina, kad sagos tampa labai dažnu ir populiariu žanru ne tik literatūroje, bet ir kine. Lyg ir nieko čia blogo, būna ir taip, kad po pirmos dalies nesėkmės – saga „užlūžta“ ir ji miršta, niekas nebeekranizuoja, tačiau „Mirties įrankių“ sagą visgi dar pamatysime.

Iš esmės iš šio filmo tikrai nieko gero nesitikėjau, tiesiog norėjosi vakarą praleisti lengvai, kad ekrane rodytųsi kokie nors vaizdo efektai, kas nors klyktų, o dar kažkas krapštytų nosį. Prieisiu iškart prie vertinimo, nes rašyti tokiam filmui kažkokias analizės – bergždžias reikalas. Tai populiarusis kinas, pataikaujantis žiūrovams, nesistengiantis improvizuoti, laikomasi kiek įmanoma visų sagoms būdingų kino šablonų. Čia gražūs specialieji efektai – o kada jie būna blogi? Aišku, turinys skurdokas, bet įtariu dėl to, kad ir pati knyga nėra koks nors šedevras, o dar viena „stebuklinga“ produkcija paaugliams paralyžiuoti. Iš esmės siužetas gana nuspėjamas, šabloniškas ir net vietomis naivus, ypač finalinės scenos. Galima pasidžiaugti populiariais Holivudo aktoriais, tais pačiais efektais, tačiau kažko tikėtis – neverta.

Žinoma, filmas nėra visiška katastrofa, netgi jį galima laikyti vidutiniu, kuris pagal tam tikras taisykles patiks neišrankiam pramoginio kino žiūrovui. Manęs nenuvylė, o vietomis net buvo iš tikrųjų smagu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemiamas taškas" / "Match Point"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame po kilimu ir gyvename toliau.“

Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas, kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas, kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.

Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera, intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo, matyt, tikrai buvo už ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Auksinė praraja" / "Velvet Goldmine"

Sveiki visi, 

Britų režisierius Todd Haines ryžtąsi įdomiam filmui „Auksinė praraja“ (kitur galite rasti kaip „Aksominė aukso kasykla“) (Velvet Goldmine) (1998). Šio režisieriaus teko regėti puikią juostą „Toli nuo Rojaus“ (2002), tad jis jau nebebuvo svetimas mano akims. „Auksinė praraja“ yra dar vienas sėkmingas darbas, nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Na, išties filmas pulsuote pulsuoja septinto-aštunto dešimtmečio dvasiomis. Filmas muzikalus, pilnas šių dešimtmečių hitų ir nežabotos roko evoliucijos dvelksmo, seksualumo, kontrastų ir narkotikų.

Rokerio nelengvas gyvenimas, kuris veda milijonus iš proto lengvai sugriaunamas kaip ir sukuriamas. Tai neabejotinas paminklas septintajam dešimtmečiui. Nors scenarijus yra frikcinis, tačiau personažuose galime apčiuoti ir atpažinti tam tikras to meto roko žvaigždes, kurie scenoje rengėsi kaip moterys, o gyvenime, nors ir vedę, seksuodavo su kuo tik papuldavo. Jiems nuskilo, nes jų eroje dar nebuvo atsiradęs AIDS, nes kitaip jie tikrai kentėtų nuo šios ligos, kuri išplito kaip maras devintajame dešimtmetyje ir masiškai krito laisvo elgesio genijai, įskaitant panašaus tipažo filmo herojė „Dija“ (Gia) (1998) su Angelina Jolie, analogiškai gyvenimą baigė ir F. Merkuris. Tačiau septintas dešimtmetis dar saugus, nors prisodrintas seksualinės revoliucijos nuotaikų. Labiausiai filme žavi kruopščiai atkurta laikmečio dvasia, kostiumai nuostabūs, o ir palaidam, nevaržomam gyvenimui nejučia imi žavėtis, nustumdamas visus moralinius principus į šalį.

Sutinkame neįtikėtinai dar jaunus, bet labai talentingus aktorius – Ewan McGregor, Christian Bale bei Jonathan Rhys Meyers, kuriais nusivilti tiesiog neįmanoma. Išties labiausiai šokiravo Ewan McGregor personažas, nes ne kiekvienas ryškesnis aktorius ryžtųsi ant scenos suvaidinti rokerį, kuris nusimovęs kelnes atvirai vizgintų savo genitalijas, atkišęs užpakalį demonstruotų skylę ir svaidytųsi nepadoriais gestais. Išties rokeriai tąkart nesiskaitė su publika ir publika tokius dievindavo. Filmas pilnas kontrastų tarp herojų ir jų įvaizdžių, kurie, dievaži, net dabar, jeigu atsirastų panašių, atrodytų šokiruojančiai. Tad Lady Gagos fenomenas tėra tik menki žiedeliai ir verti pajuokos šokiravimo fronte, palyginus su tuo, ką išdarinėjo septinto dešimtmečio roko dievaičiai. Filmas išties žavus perliukas, vertas įžvalgios akies ir įdomaus žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela