Filmas: "Praeities šešėliai" / "May December"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgokai laukiau naujojo režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė – gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir burbuliuoti tikriausiai neverta.

 

Žodžiu. T. Haynes žinau iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015)  ir kt. Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24 metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36 metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną, susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.

 

Elizabeta sukiojasi nuo vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.

 

Filmas artėja tarsi prie trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo, sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas, sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą. Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?

 

Žinoma, stipriausia filmo parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas, tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus, tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Manęs čia nėra" / "I'm not There"

Sveiki,

Nobelis amerikiečių tekstų ir dainų autoriui Bob Dylanui buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. O mano rezerve filmas „Manęs čia nėra“ (angl. I‘m not There) (2007) praktiškai buvo nepajudinamai paskendęs ir beveik nebepasiekiamas, nors ir labai norėjau pamatyti tuos gausybę aktorių, kurie atliko puikius vaidmenis.

Tiesą sakant, šį filmą pamačiau tik iš trečio karto. Pirmuosius du kartus vis kas nors sutrukdydavo, niekaip nesugebėdavau net įpusėti, o sugrįžęs prie kino, jau rinkdavausi vis kitas juostas. Režisierius Todd Haynes man puikiai žinomas iš tokių filmų kaip „Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“ ar „Kerol“, kad praktiškai net neabejojau, kad šis filmas bus tikrai geras. Jis ir buvo geras, tačiau palyginus su kitais režisieriaus filmais, šis be jokios abejonės pats sudėtingiausias ir sunkiausiai susivirškinęs. Žinoma, dėl kultūrinių epochų, kurios mums lietuviai sunkiai atpažįstamos, kol gyvenome sovietų konclageryje, Amerika išgyveno revoliucinius muzikos procesus, kurių istoriniai momentai, ištisos asmenybės žinomos nebent iš enciklopedijų, dokumentinių filmų ir t. t. „Manęs čia nėra“ filmas apčiuopia ištisos epochos charakteristiką, Bob Dylano kartos politinius, emocinius ir dvasinius dalykus, kurie sunkiai, bent man, buvo suvokiami kaip natūraliai atgaminami kultūros dariniai. Bet dėl to filmas nėra prastas, priešingai, jame įžvelgiau ir tokių puikių jausenų ir laikmečių rekonstrukcijų, kad tiesiog sukėlė kažin kokių mados nostalgijų – baldai, aplinkos detalės, septinto ir aštunto dešimtmečio nostalgija, muzika... Viskas padaryta preciziškai kruopščiai, tačiau tuo pačiu metu kliuvo ir dirbtinės konstrukcijos, nenatūralus montažas, kuris duoda ekspresijos ir bent man momentais priminė T. Burtono filmą „Mano gyvenimo žuvis“ bei Julie Tyamor „Aplink visatą“.

Nepaisant sunkiai suvokiamo originalaus scenarijaus, kurį palaimino pats B. Dylanas, filmas turi milžinišką žavesį iš aktorių, kurie sukūrė neeilinius vaidmenis – ištisas žvaigždynas, ypač C. Blanchett, kuri suvaidino B. Dylano prototipą. Įtariu, kad filmas ne kiekvienam, tačiau vis tiek savo žavesio jis turi nemažai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kerol" / "Carol"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų „Kino pavasario“ populiaresnių filmų buvo režisieriaus Todd Haynes juosta „Kerol“ (angl. Carol) (2015), kuri kuo puikiausiai pasirodė Kanų kino festivalyje ir jos sėkmė „Oskaruose“ taip pat buvo lyg ir garantuota. Nors „Oskaro“ filmas svarbiausiose pozicijose taip ir nepelnė, tačiau filmas buvo išgirstas ir apie jį buvo kalbama daug. Apskritai Todd Haynes galima apibūdinti kaip itin kruopštų ir subtilų režisierių, kuris itin daug dėmesio skiria estetinėms juslėms, nevengia stambaus pirmojo plano vaizdų, kuriam svarbus kiekvienas aktoriaus lūpų krūptelėjimas, kuris nupasakoja filmo veikėjo vidines būsenas. Tokį filmą galėjome pamatyti ir „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris pasakoja apie idealią žmoną, kuri sužino, kad jos vyras homoseksualus. Šįkart autorių taip pat jaudina tapatybės tema – dviejų moterų meilės istorija, užgožta idilinio namų šeimininkės dešimtmečio požiūrio, kai moteris suvokiama kaip funkcionali namų tarnaitė, kuri lepina iš darbo grįžtantį vyrą.

Tiesą sakant, filmas „Kerol“ gražus. Tikrai. Vizualiai labai kruopščiai ir momentaliai fiksuojami mikro veikėjų judesiai ir ketinimai, iš ko atsiranda keistoka įtampa, kuri įtraukia žiūrovą į pasakojamą istoriją. Vietomis visgi, bent man, pasirodė, kad filmo kadrai kai kada pernelyg užtęsti, įsiterpia nemaloni nuojauta, kad režisierius šiek tiek vargina, tempdamas gumą ir kurdamas pernelyg didelį subtilumą, artėdamas prie kažin kokio sentimentalumo. Aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara pademonstravo aukštą pilotažą. Cate apskritai tinka tokie aristokratiško tipo vaidmenys dar nuo Elžbietos I-osios laikų, o jau kuklutė ir gležnutė Rooney atrodo kaip nendrė, kuri tuoj nulūš – kontrastinga lesbiečių porelė leidžiasi į keistą meilės nuotykį, kartu maištaudamos prieš esamą to meto konservatyvų požiūrį į tokius santykius. 

Apskritai filmas gana lėtas – jame gana aiškus ir nuspėjamas siužetas. Jau vien tai, kad prieš seansą žinote, kad tai filmas apie moterų seksualinę meilę, gali nubraukti pusę filmo taškų. Iš tikrųjų ne tiek siužetas šiame filme jaudina, kiek režisieriaus ir aktorių dermė, įgyvendinant šio filmo turinio idėjas. Gurmaniška drama tam tikrai akimirkai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela