Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pikokas" / "Peacock"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai noriu pristatyti kino filmą „Pikokas“ (Peacock) (2010 m.). Taigi pirmas pilnametražis Michael Lander‘io vaidybinis filmas, kuris mus nukelia į Pikoko miestelį, kuriame susiduriame su žmogumi, kuris turi dvi tapatybes – vyras, kuris eina į darbą, dirba banke ir t.t. ir moteriškoji Ema, namų šeimininkė. Iš tikrųjų režisierius užsimojo pavaizduoti sutrikusį žmogaus psichologiją, susidvejinusi asmenybė, kuri neigia ir teigia. Iš pradžių filmas baugino, nes pagavau trilerinio pobūdžio įtampą su įtempta psichologijos gija, tačiau tenka pripažinti, kad bent manęs filmas neišlaikė, nes prasidėjo absurdas...

Didžiausias absurdas yra tai, kad aplinkiniai ignoruoja sutrikusį vyrą ir ale nepastebi jo susigūžimo ir beprotystės požymių. O viso absurdo karalius – tai negi niekas nemato, kad Ema – tai tas pats užsislaptinęs vyras! Taip, filmas užgauna ypač jautrius ir itin sudėtingus žmogaus psichologijos ir elgesio mechanizmus, tačiau pati situacija, pats Pikokas man pasirodė nelabai įtikinantis. Žinoma, viską lyg ir kompensuoja puikūs trys pagrindiniai aktoriai: Cillian Murphy, Ellen Page, Susan Sarandon, kurie įkūnijo įdomius personažus. Iš esmės kažko man šiame filme trūko, o gal kažko buvo per daug, viską norėta pateikti labai sudėtingai ir įtemptai, aiškiai bandyta artikuliuoti, motyvuoti personažus, bet kažkas kažkur, mano galva, prasilenkia su realybe...

Filmas nedisponuoja transseksualumo tematika, kaip galbūt man iš pradžių pasirodė, veikia bando analizuoti žmogaus psichiką, tačiau nejučia filmas primine „Transamerika“, kuris be jokios abejonės buvo daug geresnis ir stipresnis filmas už „Pikoką“. Štai jums turiu rimto filmo pavyzdį, kuris bent jau man neužpildė savasties ir išjautimo.

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela