Rodomi pranešimai su žymėmis Elisabeth Shue. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Elisabeth Shue. Rodyti visus pranešimus

2018 m. vasario 3 d., šeštadienis

Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.8



Jūsų Maištinga Siela

2014 m. gegužės 19 d., pirmadienis

Filmas: "Pusseserė Betė" / "Cousin Bette"




Sveiki,

Vedamas aktorės Jessica Lange filmografija atsidūriau netikėtame filme, kuris vadinasi „Pusseserė Betė“ (angl. Cousin Bette) (1998). Šis filmas – tai Balzako to paties pavadinimo romano ekranizacija, kuri savu laiku sulaukė drungnų kino kritikų vertinimų ir nesulaukė sėkmės komercijoje. Šis filmas – tai balzakiška istorija, kuri pasakoja apie siuvėją Betę, kurios turtinga sesuo miršta ir jai tenka pasirūpinti jos dukra. Betė tuo pačiu gyvenimo momentu priglaudžia paliegėlį jauną skulptorių, kuris įsimyli kur kas jaunesnę Betės globotinę ir galiausiai ją veda, tačiau laimės nesusikuria. Filmo veiksmas vyksta 1947–1948 metais, todėl tai kartu ir kostiuminė drama, atspindinti to meto Prancūzijos madas. Tokiu pačiu pavadinimu 1971 metais startavo ir televizijos serialas.

Iš tikrųjų nežinau, kaip reiktų vertinti šią juostą. Ji man buvo nuobodoka. Tikrai. Gal dėl to, kad ir paties Balzako kūryba man šiek tiek monotoniška, nuobodi, pernelyg realistiška, nors jo reikšmingumu pasaulio literatūroje, ypač realizmo pamatams mūryti – net neabejoju, tačiau jis nėra mano autorius. Filmas aiškiai įkvėptas „Pusseserės Betės“ romanu – jaučiama empatija Balzako stiliui, scenarijus gana tikslus, tačiau pats filmas truputį primena tuštoką žaidimą kostiuminiais, šabloniškais literatūriniais karkasais – pasigedau tikrų veikėjų aistrų, kurios buvo slopinamos ir net vietomis sugniuždytos. Akivaizdu, kad režisieriui nepavyko išnaudoti ir J. Lange talento – ji filme atrodė varžanti save, aišku, pats personažas reikalauja savitvardos demonstravimo to meto visuomenėje, tačiau kažko trūko, tą pastebi ir kino kritikai. 

Filmas toli gražu nėra perliukas, bet žvelgiant į Balzako kūrinio turinio transformaciją, apgailėtinu filmą taip pat nepavadinsi. Jis daugiau ar mažiau vidutiniškas – žiūrėti galima dėl J. Lange, nors ji čia neišnaudota, galima žiūrėti dėl Balzako kūrybos, dėl sentimentalumo, romantikos, tačiau filmas neįsimenamas, jis praslysta pro šalį ir lieka atminties užkulisiuose.

Mano įvertinimas: 5.5/10
IMDb: 6.2



Jūsų Maištinga Siela

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Filmas: "Namas gatvės gale" / "House at the End of the Street"




Sveiki visi,

Pasiilgau gerų siaubo filmų! Šįkart teko pasidairyti ir nusprendžiau „suvartoti“ „Namas gatvės gale“ (House at the End of the Street) (2012 m.) su garsiąja Jennifer Lawrence... Tiesą sakant, amerikiečiai nebesukuria nieko įdomaus ir intriguojančio siaubo filmų fronte, nes bet kokie bandymai lieka muiluoti, kažkur matyti, neišsiskiriantys ir, tiesą sakant, nuobodoki idėjine prasme. „Namas gatvės gale“ – tai siaubo trileris, kuris prasideda typ-top standartiškai – kažkas kažkur atkeliauja ir bando įsikurti, bet kaimynystėje pasirodo besą įvykusi kraupi žmogžudystė, kuri persekioja ir čionai atvažiavusius naujakurius.

Kažkas dar bandė suokti apie tai, kad šis filmas „tai jau tikrai kitoks“, bet galiu drąsiai teigti, kad nieko naujo jame nerasite, nebent apskritai nebūtumėt matę nė vieno siaubo filmo! Priekaištų aktoriams kaip ir neturiu, puikiai kaip visada pasirodė ir Lawrence bei Max Thieriot, bet kai filmas susitelkęs į tas pačias paslaptis ir raiškos priemones, galima kaltinti tik režisierių, kuris iškepė dar vieną nieko neišsiskiriantį hamburgerį, kurį suvalgius – priauga svoris, o naudos jokios, - žodžiu, manęs šis filmas toli gražu nepasotino, nepasotino...

Galima pasidžiaugti, kad čia apsieita be mistinių personažų – vaiduoklių ir kitų paranormalių efektų, viskas daugmaž racionalu, primena netgi daugiau trilerį, nei siaubo filmą, tačiau, kaip jau minėjau, daug prisivalgai, bet sotumo nejauti. Galėčiau sužiūrėti kokius penkis iš šių filmų ir po pusmečių vargiai bau beprisiminsiu nors vieną iš jų pavadinimą, nes viskas susilietų ir taptų vienoda. O šiaip žiūrėti gal ir nebuvo pernelyg nuobodoka – seki personažus, lauki, kol atsidengs paslaptys, nekantrauji, kada peilis atsidurs rankoje ir pan. Kai kuriuos žingsnius nuspėji kaip aiškiaregys. Neturintiems ko veikti ar šiaip norite pamatyti eilinį „siaubeką“, siūlau pažiūrėti „Namas gatvės gale“, tačiau ar ne bus taip kaip man – viskas nueis į kūną, bet alkio jausmas vis tiek lieka?

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 31/100
IMDb: 5.6



Jūsų Maištinga Siela

2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"




Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.



Jūsų Maištinga Siela