Filmas: "Balta paukštė pūgoje" / "White Bird ina a Blizzard"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Balta paukštė pūgoje“ (angl. White Bird in a Blizzard) (2013). Po šiuo poetiniu pavadinimu slepiasi visai neprasta kino juosta, pasakojanti apie amerikiečių šeimą, kuri toli gražu nėra tobula. Vieną dieną dingsta žmona Ieva ir niekas negali jos rasti. Manoma, kad ji paliko dukrą ir vyrą...

Čia prasideda kriminalinė istorijos linija, kuri toli gražu nevystoma kriminališkai, čia nėra net trilerio ar detektyvinio elementų. Kriminalas išreikštas drama. Tai keistokas filmas, kuris yra spalvingas, turintis kažkokios energijos, apgalvotos įvykio grandinės. Stengtasi atskleisti 9 dešimtmečio atmosferą, bet ji veikiau buvo trafaretinė, simbolinė, nei ta tikroji 9 dešimtmečio dvasia – keletas rūbų, interjero detalių, tačiau manęs neįtikino šio dešimtmečio egzistavimas, bet, manau, režisieriai to ir nesistengė.

Su draugu kirtome rankomis, kad įspėsime filmo eigą ir finalą – pataikėme į dešimtuką! Filmo režisieriai žaidžia su žiūrovu, duoda lemingus ženklus ir leidžia tyčia numatyti viską į priekį ir beveik nepateikia netikėtų staigmenų. Lyg jie ir norėtų leisti mėgautis išskirtine filmo atmosfera, tačiau ji kažkokia keista, pusiau mistinė, bet neišvystyta, pvz., kam daryti aklą kaimynę, jei jos aklumas neatlieka nei paslaptingumo, nei mįslės funkciją? Kažkoks atsargumas visgi suteikė įdomumo, kurį paskatino aktorė Eva Green ir jaunoji aktorė Shailene Woodley, su pastarąja šį mėnesį matau jau trečią filmą ir galiu pasakyti, kad ji man labai patinka, netgi pernelyg, tad galiu sakyti, kad ji bus vienas iš šių metų atradimų naujų aktorių fronte. Eva Green kaip visada labai šarminga, įdomi, nors jos personažas bauginamai keistas, bet žinant jos daugelį vaidmenų, tai nė kiek nestebina.

Šiaip filmas patiko, sulaikė mano dėmesį, nors, irgi keista, negaliu pasakyti, kodėl man šis filmas patiko, nei čia įspūdinga vaidyba, nei siužetas, nei režisūra, bet vis tiek. Bet vis tiek.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kabūm" / "Kaboom"

Sveiki, kino maniakai,

Šiandien noriu pakomentuoti amerikiečių režisieriaus Gregg Araki filmą „Kabūm“ (Kaboom) (2010 m.). Na, su šiuo režisieriumi jau susiduriu antrą kartą, prieš daug metų matytas filmas „Paslaptinga oda“ (2004) sulaukė ne tik kino kritikų liaupsių, bet ir mano asmeninio susižavėjimo. Na, o filmas „Kabūm“ išties nustebino režisieriaus nutolimu nuo draminės įtampos į romantinių komedijų – mistinių, fantastinių mikstūrą. Nors filmas sulaukė visokiausių atsiliepimų, jo premjera Kanų kino festivalyje nebuvo nepastebėta ir buvo apdovanota Queer auksine palmės šakele, kaip geriausias seksualinių mažumų filmas.

Man asmeniškai filmo pradžia atrodė išties tokia „paplaukusi“, nė ištolo nepriminė subtiliosios „Paslaptingos odos“ ir netgi priminė kvailai nepadorų „Amerikietišką pyragą“, kur pritvinkusios erotinės scenos, neturinčio nei estetinių niuansų, nei didesnės prasmės, vertė labai susirūpinti, ar filmą vertėtų žiūrėti toliau, bet žiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas staiga peraugo į sunkiai įsivaizduojamą fantastinį svingavimą, kur erotinis ir lėkštas siužetas susikimba su paranormaliomis, fantastinėmis gijomis ir sukuria keistą atmosferą, kai patinka margas ir studentiškas seksualumas ir kartu visai čia pat tik iš pirmo žvilgsnio nederantys fantastiniai niuansai. Eklektiškumas čia stulbina savo lengvu eksperimentavimu, kad norisi žinoti, kaip pasibaigs šio režisieriaus slydi beprotybė...

Nors filmas ir erotiškas, bet jis man patiko savo kitoniškumu, balansuojančiu tarp absurdo ir romantinių komedijinių banalių filmukų. Filmas tarsi „Sekso taisyklių“ ir šokiruojančio „Shortbus“ plius „San Francisko raganų“ lygio fantastinių derinių hibridai, kurie tampa sintetiniai, netikroviški, bet kartu kažkuo žavūs.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptinga oda" / "Mysterious Skin"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną neeilinį filmą, tiesa, jau nebenaują, 2004 metų laidos, bet vis tiek vertas dėmesio, pagarbos ir drąsos. Filmas vadinasi „Mysterious Skin“ – „Paslaptinga oda“. Prisipažinsiu, žinojau, kad tai filmas susijęs su netradicine seksualine orientacija, bet tikrai, galvojau, kad jo specifika yra kaip ir visų tų temų filmai, kažkokia meilės istorija, romantika ar kažkas panašaus. Deja, teko ne tik pakeisti nuomonę, bet ir požiūrį į patį filmą ir jo girdėtus komentarus. Pirmąsias 15 minučių filmo bijojau, tikrai bijojau ir jaučiausi tarsi žiūrėčiau nusikaltimą, kurio niekam negalėsiu išskųsti ir padėti filmo herojams. Tas klaikus ūsuotas beisbolo komandos treneris suvedžiojo aštuonmetį berniuką! Tiesa, yra daugybė filmų apie pedofiliją, ypač tai dabar aktualu Lietuvoje, kai sklando tokie skandalai ir į visa tai galima pažiūrėti pro kitokius akinius. Filmas išblaivina tų nekaltų vaikų NEKALTUMĄ. Filme parodoma, kad pats vaikas suvedžioja trenerį, pradeda jo geisti, o treneris tikrai neatsisako mažų berniukų kvapui ir po kelių susibičiuliavimų ir susitikimų, galiausiai treneris lyg ir įsimyli tą berniuką. Na, ir aišku, padaro viską, ką daro pedofilai. Ir tai buvo pirmosios 15 filmo minučių. Galiausiai filmo tempas auga, auga ir berniukas, keičiasi ir istorijos tėkmė. Filmas tikrai nėra saldus, užaugęs berniukas tampa vaikinu, kurį visi pažįsta gatvėje, pažįsta, nes visiems jis čiulpia už grašius. Vaikinas tiesiog apsėstas klaikios tuštumos, elgiasi taip, lyg neturėtų ko prarasti, rūko, geria, vartoja narkotikus ir nieko nesibodi, tarsi viskas gyvenimas būtų su vaikystės nutikimais praradęs savo tapatumą, tarsi viskas taptų vis vien, viena didele ir nieko nebeskiriama lytimi. Garai, kad vaikinas turi bent draugę, kuriai gali patikėti savo paslaptis, namuose laukianti jauna motina savaip myli sūnų ir taip, regis, tęsiasi gyvenimas, bet kažkur miestelyje yra berniukas, kuris kartu yra nukentėjęs nuo pedofilo, jo užgniaužta sąmonė negali prisiminti tų baisių dalykų iš vaikystės, nes jam reiškiasi, kad jį buvo pagrobę ateiviai ir savo šalta oda jį tyrinėjo. Galiausiai jie visi suauga, išaiškėja visų trūkumai ir dingę prisiminimai. Vaikystės traumos vėl iškyla įsibrovus į pedofilo namą ir prisiminus, kaip abu berniukai buvo seksualiai išnaudojami. Tai puikus filmas parodantis, kaip kiekvienas žmogus savaip moka susidoroti su savo vaikystės traumomis. Vienas tiesiog užsisklendžia, jo sąmonė blokuoja prisiminimus, kitas, atvirkščiai, patampa gėjų žigolo ir su malonumu pasineria į tą mėsmalę. Bet abu vaikinus vienija ta pati tuštuma, ta pavogta vaikystė, kuri tapo slenksčiu tarp tos jų utopiškos vaikystės ir suaugusiojo pasaulio. Tas slenkstis tampa itin skausmingas ir nenatūralus, priverstinis, amžiams paženklinęs jų gyvenimus ir likimus. Neseniai žiūrėjau „oskaru“ apdovanotą filmą „Išminuotojų būrys“, filmas buvo neblogas, bet nesuprantu, kas renka tuos filmus, kai aplinkui tiek gerų psichologinių filmų, o tokį apdovanojimą gauna vidutinybės. Šį filmą priskirčiau prie perliukų. Po šio filmo nesinorėjo ilgai miego, vis lindo įvairūs apmąstymai, mintys apie gyvenimą ir skirtingų žmonių likimus. Ir iš tikrųjų niekas neturi teisės nė vieno žmogaus teisti, nei to paties pedofilo, kuris vaikystėje galbūt taip pat, kaip tie berniukai, buvo praradęs tapatybę, pasimetęs psichologine prasme. Supratau, kad tai yra be pradžios ir pabaigos, neįmanoma nieko apsaugoti nuo gyvenimo, belieka jį gyventi su visais jo gražumais ir baisumais. Mes neturime teisės kažką pasmerkti už tai, ko patys nepadarėme, galiausiai kiekvienam yra savo gyvenimo kryžius, kurį reikia nešti asmeniškai. Aišku, visuomenine prasme, tokius dalykus reikia drausti ir už juos bausti, bet jokių būdu vidumi neniekinti, nes filmas įrodo, kad niekinimas to, kas tau atgrasu, padaro tave tokį patį. Nepritarimas ir smerktinumas skiriasi kaip diena ir naktis. Siūlau pažiūrėti filmą ir nors trumpam atitrūkti nuo savo rožinio pasaulio.

Jūsų Maištinga Siela