Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Praeities šešėliai" / "May December"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgokai laukiau naujojo režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė – gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir burbuliuoti tikriausiai neverta.

 

Žodžiu. T. Haynes žinau iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015)  ir kt. Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24 metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36 metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną, susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.

 

Elizabeta sukiojasi nuo vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.

 

Filmas artėja tarsi prie trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo, sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas, sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą. Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?

 

Žinoma, stipriausia filmo parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas, tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus, tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela