Sveiki, skaitytojai,
Stanko Vrazas,
gimęs Jakobas Frassas, buvo slovėnų kilmės poetas, tapęs viena svarbiausių
asmenybių kroatų literatūroje. Jis gimė 1810 m. Rytų Štirijoje, dabartinėje
Slovėnijoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, ypač polinkiu
į kalbas. Studijuodamas filosofiją Grace, Austrijoje, jis giliai susipažino su
Europos romantizmo srovėmis. Būdamas poliglotas, mokėjo ne tik gimtąją slovėnų,
bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų bei kelias slavų kalbas, kas vėliau leido jam
aktyviai įsitraukti į tarptautinį literatūros pasaulį ir versti garsių autorių,
tokių kaip Lordas Baironas ir Adamas Mickevičius, kūrybą. Jo charakteris buvo
maištingas ir aistringas, o tai atsispindėjo tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek
kūryboje.
Vrazo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo
kūryba, o svarbiausia jo mūza buvo Julija Kantily, kurią jis vadino
„Ljubica“ (liet. „Meilė“ arba „Mylima“). Ši neįgyvendinta meilė, prasidėjusi po
to, kai jis persikėlė į Zagrebą, tapo pagrindiniu jo meilės poezijos rinkinio
„Đulabije“ įkvėpimo šaltiniu. Šis rinkinys, laikomas vienu svarbiausių Ilyrijos
romantizmo kūrinių, atskleidė Vrazo kaip jausmingo, aistringo ir tragiškai
įsimylėjusio poeto paveikslą. Jo gyvenimas buvo kupinas aistros, o tai
atspindėjo ir jo drąsų sprendimą paversti rašymą savo pagrindiniu pragyvenimo
šaltiniu.
Vrazo įsitraukimas į Vidurio Europos politiką buvo
neatsiejamas nuo jo aktyvumo Ilyrijos judėjime. Šis judėjimas siekė suvienyti
Pietų slavus po viena kalba ir kultūra, o Vrazas tapo vienu iš jo lyderių. 1836
m. jis pakeitė savo gimimo vardą Jakobas Frassas į slavišką Stanko Vrazas,
simboliškai pabrėždamas savo įsipareigojimą šiam judėjimui. Persikėlęs į
Zagrebą, jis tapo pirmuoju Kroatijos profesionaliu rašytoju. Jis kartu su
kitais autoriais 1842 m. įkūrė vieną pirmųjų kroatų literatūrinių žurnalų „Kolo“
(liet. „ratas“), per kurį skatino estetinę kokybę literatūroje ir kritikavo
tuometinį politizuotą rašymą.
Nors didžioji jo kūrybos dalis parašyta kroatų kalba,
Vrazas niekada nepamiršo savo slovėnų šaknų ir kūrė poeziją abiem kalbomis. Jis
taip pat prisidėjo prie Slovėnijos kultūros, surinkdamas ir užrašydamas
liaudies dainas. Jo įtaka buvo dvejopa: Kroatijoje jis padėjo pamatus moderniai
literatūrinei kritikai ir profesionalaus rašytojo profesijai, o Slovėnijoje
prisidėjo prie slovėnų kalbos, naudodamas Gajaus lotynišką abėcėlę. Jo unikalus
gebėjimas sujungti šias dvi kultūras padarė jį tiltu tarp jų.
Stanko Vrazas mirė nuo tuberkuliozės Zagrebe, 1851 m.,
būdamas vos 40 metų. Nepaisant trumpos gyvenimo trukmės, jo palikimas yra
milžiniškas. Jis ne tik praturtino kroatų ir slovėnų literatūrą savo lyriška,
aistringa poezija ir kritiniais raštais, bet ir tapo įkvėpimu būsimoms kartoms.
Jo indėlis į Ilyrijos judėjimą ir indėlis į profesionalios rašytojo profesijos
atsiradimą Kroatijoje paliko ilgalaikį pėdsaką Pietų slavų kultūros istorijoje,
o jo poezija iki šiol žavi savo nuoširdumu ir emociniu gyliu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą