Sveiki, skaitytojai,
„Amžių patirtis byloja, kad kiekvienas
valdžią turintis žmogus linkęs ja piknaudžiauti ir jis eina ta kryptimi, kol
nepasiekia jam skirtos ribos [...]. Kad nebūtų galimybės piknaudžiauti valdžia,
reikia tokios tvarkos, kuriai esant įvairios valdžios galėtų viena kitą
prilaikyti.“ Charles de Montesquieu.
Charles de Montesquieu (Šarlis Lui de
Monteskjė), gimęs 1689 metais, buvo prancūzų mąstytojas,
teisininkas ir politikos filosofas, vienas ryškiausių Švietimo epochos atstovų.
Jo giminė buvo kilminga, todėl jis gavo puikų išsilavinimą ir tapo teisininku.
Perėmęs šeimos paveldą – dvaro žemes ir barono titulą, jis pasitraukė iš
aktyvaus teisininko darbo ir atsidėjo moksliniams tyrinėjimams. Didžiąją savo
gyvenimo dalį jis praleido Le Brède pilyje, kur turėjo didelę biblioteką ir
intensyviai rašė. Montesquieu mirė 1755 metais, būdamas šešiasdešimt šešerių,
nuo karščiavimo, kuris atsirado dėl ligos, kurią jis patyrė keliaudamas.
Montesquieu pasižymėjo itin smalsiu protu, gilumu ir
kritiniu mąstymu. Jis buvo linkęs į empirizmą, t. y., rėmėsi faktais ir
stebėjimais, o ne vien abstrakčiomis teorijomis. Jo raštai atspindi platų
interesų ratą – nuo istorijos ir teisės iki sociologijos ir
klimatologijos. Mokslininkas pasisakė
prieš absoliutinę monarchiją ir despotizmą, stengėsi rasti būdus, kaip sukurti
teisingą ir laisvą visuomenę. Jis buvo
apdairus ir praktiškas mąstytojas, todėl jo idėjos buvo ne tik utopinės
vizijos, bet ir realiai pritaikomos teorijos.
Dėl savo kritiško požiūrio ir satyrinio rašymo stiliaus, jis dažnai
susilaukdavo cenzūros ir priešiškumo iš to meto valdžios atstovų.
Pagrindinė Charles de Montesquieu idėja, turėjusi
didžiausią įtaką Vakarų civilizacijos raidai, yra valdžių padalijimo principas.
Savo žymiausiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ jis teigė, kad politinė
laisvė įmanoma tik tada, kai valstybės valdžia yra padalinta į tris
nepriklausomas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Iš esmės
apie tai yra ir šioji dienos citata, paimta iš būtent šio veikalo. Šis
padalijimas, pasak Montesquieu, neleidžia atsirasti tironijai, nes kiekviena
valdžia kontroliuoja ir stabdo kitas, užtikrindama pusiausvyrą. Kita svarbi jo
idėja – tai įstatymų sąlygotumas. Montesquieu manė, kad įstatymai negali būti
universalūs, o turi priklausyti nuo konkrečios šalies geografinės padėties,
klimato, kultūros, religijos ir papročių.
Be „Apie įstatymų dvasią“, kuris laikomas vienu
svarbiausių politikos teorijos veikalų, Montesquieu parašė ir kitą žinomą
kūrinį – „Persų laiškai“. Šis romanas,
išleistas anonimiškai, yra satyrinis ir ironiškas Prancūzijos visuomenės, jos
moralės ir politikos kritika. Knygoje du persai, keliaujantys po Europą,
laiškuose aprašo ir stebisi keistais, jų akimis žiūrint, prancūzų papročiais,
religija ir valdžia. Tai leido Montesquieu subtiliai išjuokti tuometinį Paryžių
ir jo gyventojus, kartu užduodant klausimus apie universalųjį teisingumą ir
laisvę. Jo kūryba apėmė plačias temas, įskaitant ekonominius veiksnius,
prekybos įtaką visuomenėms ir netgi vergijos kritiką.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą