XIX a. Vengrijos istorija: István Széchenyi ir kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomiosios istorijos įrašus ir šįkart dėmesys Vengrijos XIX amžiaus vidurio istorijai ir svarbiausioms jos asmenybėms.

 

Vengrija 1948-aisiais ir jos politinė, ekonominė padėtis

 

XIX amžiaus pradžioje Vengrija buvo Habsburgų monarchijos dalis, valdoma Austrijos imperatoriaus, kuris kartu turėjo Vengrijos karaliaus titulą. Nors Vengrija turėjo savo parlamentą (Dietą), kuriame dominavo didikai, didžioji dalis galios priklausė Vienai. Šalis išlaikė savo tradicinę, feodalinę santvarką, kurioje didikai turėjo plačias privilegijas, įskaitant atleidimą nuo mokesčių, o valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausantys savo žemvaldžiams. Ši socialinė ir politinė struktūra stipriai stabdė ekonominę ir socialinę pažangą. Teritoriškai Vengrija apėmė didelę dalį Centrinės Europos, įskaitant dabartinės Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Transilvanijos (dabartinė Rumunija) ir dalies Serbijos teritorijas. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, o etninė sudėtis buvo labai marga: vengrai, slovakai, kroatai, serbai, rumunai, vokiečiai ir kitos tautinės grupės.

 

Apie 1830-uosius Vengrijoje prasidėjo reformų judėjimas, kurio tikslas buvo modernizuoti šalį ir įgyvendinti politines bei socialines permainas. Svarbiausi šio judėjimo lyderiai buvo grafas Istvánas Széchenyi (liet. grafas Steponas Széchenyi), vadinamas „didžiausiu vengru“, ir Lajos Kossuthas. Széchenyi, būdamas nuosaikus reformatorius, siekė laipsniškų permainų per švietimą ir infrastruktūros plėtrą, pavyzdžiui, statant Lánchíd (Grandinės tiltą) Budapešte ir gerinant laivybą Dunojaus upe. Tuo tarpu Kossuthas atstovavo radikalesniam sparnui, reikalavusiam daugiau politinės laisvės ir visiškos nepriklausomybės nuo Habsburgų. Šis laikotarpis, vadinamas Reformų era, tapo augančio nacionalizmo ir nesutarimų su Viena simboliu. Nors buvo pasiekta tam tikrų kompromisų, pagrindinės problemos, tokios kaip baudžiavos panaikinimas ir politinė nepriklausomybė, liko neišspręstos.

István Széchenyi 

 

1848 m. revoliucijos Vengrijoje tapo kulminaciniu tašku. Kilus sukilimui, Kossuthas ir kiti radikalai paskelbė 12 reikalavimų, tarp kurių buvo spaudos laisvė, nacionalinės gvardijos įkūrimas ir, svarbiausia, baudžiavos panaikinimas. Revoliucionieriai greitai suformavo pirmąją Vengrijos vyriausybę, kuri 1849 m. netgi paskelbė Vengrijos nepriklausomybę nuo Habsburgų. Tačiau Viena, padedama Rusijos kariuomenės, žiauriai numalšino sukilimą. Revoliucijos pralaimėjimas lėmė Vengrijos autonomijos praradimą ir griežtą Austrijos valdymą. Šis laikotarpis, vadinamas Bacho absolutizmu, pasižymėjo centrinės valdžios dominavimu, politinių teisių ribojimu ir griežta cenzūra.

 

Po 1848 m. revoliucijos ir absoliutizmo laikotarpio, Vengrijos politinė ir socialinė situacija kardinaliai pasikeitė. Nors sukilimas buvo numalšintas, baudžiavos panaikinimas, vienas pagrindinių revoliucijos reikalavimų, liko įtvirtintas ir valstiečiai tapo laisvi. Tai buvo vienas svarbiausių pasiekimų, pakeitusių socialinę šalies struktūrą. 1867 m., po pralaimėjimo Prūsijai, Austrijos imperija nusilpo, ir buvo pasiektas kompromisas, žinomas kaip Austrijos-Vengrijos kompromisas (Ausgleich). Šis susitarimas įkūrė dvigubą monarchiją, Austrijos-Vengrijos imperiją, kurioje Vengrija gavo plačią autonomiją. Nors Vengrija ir Austrija liko valdomos to paties monarcho, abi valstybės turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes.

 

Šis kompromisas turėjo didelės įtakos Vengrijos raidai iki XX amžiaus pradžios. Šalis tapo klestinčia imperijos dalimi. Budapestas išaugo į svarbų ekonominį ir kultūrinį centrą, o Vengrijos ekonomika sparčiai augo. Tačiau šiame klestėjimo fone glūdėjo tautinių mažumų problemos. Nors vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų, vengrų kalba tapo pagrindine šalyje, o tautinės mažumos, tokios kaip slovakai, rumunai ir kroatai, jautė augančią spaudimą ir diskriminaciją. Ši problema, kartu su giliais socialiniais ir politiniais prieštaravimais, galiausiai prisidėjo prie imperijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo.

 

Tikroji Budapešto istorija: kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas, vienas gražiausių Europos miestų?

 

Budapešto istorija prasidėjo nuo atskirų miestų, Budos ir Pešto, kurie susijungė į vieną didelę sostinę. Romos imperijos laikais dabartinės Budos vietoje buvo įkurta romėnų gyvenvietė Aquincum, kuri tarnavo kaip svarbus prekybos ir karinis postas. Vėliau, po romėnų pasitraukimo, į šią teritoriją atsikėlė vengrai, ir IX amžiuje Buda tapo vienu iš svarbiausių Vengrijos karalystės centrų, garsėjančiu savo pilimi ant kalvos. Tuo tarpu Peštas, esantis kitoje Dunojaus pusėje, plėtėsi kaip svarbus komercinis ir prekybos centras, į kurį kėlėsi įvairių tautybių pirkliai ir amatininkai. Šie du miestai vystėsi savarankiškai, tačiau jų likimas buvo neatsiejamas, o tiltų nebuvimas per Dunojų apsunkino jų ryšį ir klestėjimą.

Tilto per Dunojų Budapešte statybos

XIX-XX pradžia

Tiltas per Dunojų šiandien

 

XVIII–XIX amžiuose, valdant Habsburgams, prasidėjo didesnis Budos ir Pešto modernizavimas ir plėtra. Ypač reikšmingas buvo XIX amžius, kai abu miestai sparčiai augo ir tapo svarbiais pramonės bei kultūros centrais. Didžiausias istorinis lūžis įvyko 1849 m., kai buvo pastatytas Széchenyi Lánchíd (Grandinės tiltas), pirmasis nuolatinis tiltas per Dunojų, sujungęs Budą ir Peštą. Šis tiltas simbolizavo Vengrijos modernizaciją ir tautinę vienybę. Oficialus Budos, Pešto ir Óbudos miestų susivienijimas į vieną didelį miestą, Budapeštą, įvyko 1873 m. Susivienijimas suteikė miestui naują impulsą plėtrai ir padėjo jam tapti vienu didžiausių Europos metropolių.

 

Po susijungimo Budapeštas patyrė „aukso amžių“. Čia buvo įgyvendinti ambicingi projektai, kurie atspindėjo Vengrijos ambicijas ir statusą Austrijos-Vengrijos imperijoje. Miestas garsėja ne tik savo unikaliais architektūros stiliais, tokiais kaip Secesija ir neogotika, bet ir technologinėmis naujovėmis. 1896 m. Budapešte buvo atidarytas Földalatti Vasút (Millennium Underground Railway) – pirmasis elektrinis metro kontinentinėje Europoje ir antrasis pasaulyje po Londono metro. Šis inžinerinis stebuklas parodė Budapešto pažangumą ir inovatyvumą. Be to, Budapeštas yra unikalus Europoje dėl savo gausių karštųjų mineralinių versmių, kurios leidžia mėgautis terminiu maudynėmis ištisus metus, o garsiosios Széchenyi termų pirtys traukia turistus iš viso pasaulio.

 

Šiandien Budapeštas yra vienas svarbiausių Europos kultūros ir turizmo centrų. Miesto išskirtinumą lemia jo unikalus kraštovaizdis, sujungiantis kalvotus Budos rajonus ir lygų Pešto reljefą. Buda garsėja savo istoriniu pilies kvartalu su Karališkąja pilimi ir panoraminiais vaizdais, o Peštas žavi parlamento rūmais, Andrássy bulvaru ir gyvybinga kultūrine scena. Miesto turtinga istorija, architektūros įvairovė ir gyvybinga atmosfera daro jį ne tik svarbiu, bet ir ypatingu visai Europai. Tai miestas, kuris ne tik atspindi istorinius pokyčius, bet ir nuolat atsinaujina, išlaikydamas savo unikalų charakterį.

 

Maištinga Siela