XIX a. Vengrijos istorija: István Széchenyi ir kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomiosios istorijos įrašus ir šįkart dėmesys Vengrijos XIX amžiaus vidurio istorijai ir svarbiausioms jos asmenybėms.

 

Vengrija 1948-aisiais ir jos politinė, ekonominė padėtis

 

XIX amžiaus pradžioje Vengrija buvo Habsburgų monarchijos dalis, valdoma Austrijos imperatoriaus, kuris kartu turėjo Vengrijos karaliaus titulą. Nors Vengrija turėjo savo parlamentą (Dietą), kuriame dominavo didikai, didžioji dalis galios priklausė Vienai. Šalis išlaikė savo tradicinę, feodalinę santvarką, kurioje didikai turėjo plačias privilegijas, įskaitant atleidimą nuo mokesčių, o valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausantys savo žemvaldžiams. Ši socialinė ir politinė struktūra stipriai stabdė ekonominę ir socialinę pažangą. Teritoriškai Vengrija apėmė didelę dalį Centrinės Europos, įskaitant dabartinės Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Transilvanijos (dabartinė Rumunija) ir dalies Serbijos teritorijas. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, o etninė sudėtis buvo labai marga: vengrai, slovakai, kroatai, serbai, rumunai, vokiečiai ir kitos tautinės grupės.

 

Apie 1830-uosius Vengrijoje prasidėjo reformų judėjimas, kurio tikslas buvo modernizuoti šalį ir įgyvendinti politines bei socialines permainas. Svarbiausi šio judėjimo lyderiai buvo grafas Istvánas Széchenyi (liet. grafas Steponas Széchenyi), vadinamas „didžiausiu vengru“, ir Lajos Kossuthas. Széchenyi, būdamas nuosaikus reformatorius, siekė laipsniškų permainų per švietimą ir infrastruktūros plėtrą, pavyzdžiui, statant Lánchíd (Grandinės tiltą) Budapešte ir gerinant laivybą Dunojaus upe. Tuo tarpu Kossuthas atstovavo radikalesniam sparnui, reikalavusiam daugiau politinės laisvės ir visiškos nepriklausomybės nuo Habsburgų. Šis laikotarpis, vadinamas Reformų era, tapo augančio nacionalizmo ir nesutarimų su Viena simboliu. Nors buvo pasiekta tam tikrų kompromisų, pagrindinės problemos, tokios kaip baudžiavos panaikinimas ir politinė nepriklausomybė, liko neišspręstos.

István Széchenyi 

 

1848 m. revoliucijos Vengrijoje tapo kulminaciniu tašku. Kilus sukilimui, Kossuthas ir kiti radikalai paskelbė 12 reikalavimų, tarp kurių buvo spaudos laisvė, nacionalinės gvardijos įkūrimas ir, svarbiausia, baudžiavos panaikinimas. Revoliucionieriai greitai suformavo pirmąją Vengrijos vyriausybę, kuri 1849 m. netgi paskelbė Vengrijos nepriklausomybę nuo Habsburgų. Tačiau Viena, padedama Rusijos kariuomenės, žiauriai numalšino sukilimą. Revoliucijos pralaimėjimas lėmė Vengrijos autonomijos praradimą ir griežtą Austrijos valdymą. Šis laikotarpis, vadinamas Bacho absolutizmu, pasižymėjo centrinės valdžios dominavimu, politinių teisių ribojimu ir griežta cenzūra.

 

Po 1848 m. revoliucijos ir absoliutizmo laikotarpio, Vengrijos politinė ir socialinė situacija kardinaliai pasikeitė. Nors sukilimas buvo numalšintas, baudžiavos panaikinimas, vienas pagrindinių revoliucijos reikalavimų, liko įtvirtintas ir valstiečiai tapo laisvi. Tai buvo vienas svarbiausių pasiekimų, pakeitusių socialinę šalies struktūrą. 1867 m., po pralaimėjimo Prūsijai, Austrijos imperija nusilpo, ir buvo pasiektas kompromisas, žinomas kaip Austrijos-Vengrijos kompromisas (Ausgleich). Šis susitarimas įkūrė dvigubą monarchiją, Austrijos-Vengrijos imperiją, kurioje Vengrija gavo plačią autonomiją. Nors Vengrija ir Austrija liko valdomos to paties monarcho, abi valstybės turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes.

 

Šis kompromisas turėjo didelės įtakos Vengrijos raidai iki XX amžiaus pradžios. Šalis tapo klestinčia imperijos dalimi. Budapestas išaugo į svarbų ekonominį ir kultūrinį centrą, o Vengrijos ekonomika sparčiai augo. Tačiau šiame klestėjimo fone glūdėjo tautinių mažumų problemos. Nors vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų, vengrų kalba tapo pagrindine šalyje, o tautinės mažumos, tokios kaip slovakai, rumunai ir kroatai, jautė augančią spaudimą ir diskriminaciją. Ši problema, kartu su giliais socialiniais ir politiniais prieštaravimais, galiausiai prisidėjo prie imperijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo.

 

Tikroji Budapešto istorija: kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas, vienas gražiausių Europos miestų?

 

Budapešto istorija prasidėjo nuo atskirų miestų, Budos ir Pešto, kurie susijungė į vieną didelę sostinę. Romos imperijos laikais dabartinės Budos vietoje buvo įkurta romėnų gyvenvietė Aquincum, kuri tarnavo kaip svarbus prekybos ir karinis postas. Vėliau, po romėnų pasitraukimo, į šią teritoriją atsikėlė vengrai, ir IX amžiuje Buda tapo vienu iš svarbiausių Vengrijos karalystės centrų, garsėjančiu savo pilimi ant kalvos. Tuo tarpu Peštas, esantis kitoje Dunojaus pusėje, plėtėsi kaip svarbus komercinis ir prekybos centras, į kurį kėlėsi įvairių tautybių pirkliai ir amatininkai. Šie du miestai vystėsi savarankiškai, tačiau jų likimas buvo neatsiejamas, o tiltų nebuvimas per Dunojų apsunkino jų ryšį ir klestėjimą.

Tilto per Dunojų Budapešte statybos

XIX-XX pradžia

Tiltas per Dunojų šiandien

 

XVIII–XIX amžiuose, valdant Habsburgams, prasidėjo didesnis Budos ir Pešto modernizavimas ir plėtra. Ypač reikšmingas buvo XIX amžius, kai abu miestai sparčiai augo ir tapo svarbiais pramonės bei kultūros centrais. Didžiausias istorinis lūžis įvyko 1849 m., kai buvo pastatytas Széchenyi Lánchíd (Grandinės tiltas), pirmasis nuolatinis tiltas per Dunojų, sujungęs Budą ir Peštą. Šis tiltas simbolizavo Vengrijos modernizaciją ir tautinę vienybę. Oficialus Budos, Pešto ir Óbudos miestų susivienijimas į vieną didelį miestą, Budapeštą, įvyko 1873 m. Susivienijimas suteikė miestui naują impulsą plėtrai ir padėjo jam tapti vienu didžiausių Europos metropolių.

 

Po susijungimo Budapeštas patyrė „aukso amžių“. Čia buvo įgyvendinti ambicingi projektai, kurie atspindėjo Vengrijos ambicijas ir statusą Austrijos-Vengrijos imperijoje. Miestas garsėja ne tik savo unikaliais architektūros stiliais, tokiais kaip Secesija ir neogotika, bet ir technologinėmis naujovėmis. 1896 m. Budapešte buvo atidarytas Földalatti Vasút (Millennium Underground Railway) – pirmasis elektrinis metro kontinentinėje Europoje ir antrasis pasaulyje po Londono metro. Šis inžinerinis stebuklas parodė Budapešto pažangumą ir inovatyvumą. Be to, Budapeštas yra unikalus Europoje dėl savo gausių karštųjų mineralinių versmių, kurios leidžia mėgautis terminiu maudynėmis ištisus metus, o garsiosios Széchenyi termų pirtys traukia turistus iš viso pasaulio.

 

Šiandien Budapeštas yra vienas svarbiausių Europos kultūros ir turizmo centrų. Miesto išskirtinumą lemia jo unikalus kraštovaizdis, sujungiantis kalvotus Budos rajonus ir lygų Pešto reljefą. Buda garsėja savo istoriniu pilies kvartalu su Karališkąja pilimi ir panoraminiais vaizdais, o Peštas žavi parlamento rūmais, Andrássy bulvaru ir gyvybinga kultūrine scena. Miesto turtinga istorija, architektūros įvairovė ir gyvybinga atmosfera daro jį ne tik svarbiu, bet ir ypatingu visai Europai. Tai miestas, kuris ne tik atspindi istorinius pokyčius, bet ir nuolat atsinaujina, išlaikydamas savo unikalų charakterį.

 

Maištinga Siela

Kelionė į Budapeštą (Vengrija): Didingas Dunojaus didmiestis

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu savo vasaros kelionių įspūdžių aprašymus ir šįkart jau paskutinė stotelė – Vengrijos sostinė Budapeštas. Nori nenori, tenka lyginti su Praha ir Viena. Prisipažinsiu – prieš kelionę labiausiai norėjau pamatyti Prahą, kažkaip itin simpatizavau Čekijai ir jos kultūros oazei, tačiau tai, ką išvydau Budapešte, drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas gražiausių aplankytų miestų.

Jeigu Vienoje viskas labai brangu, Budapešte viskas skaičiuojama Vengrijos forintais – tai galvoje konvertuojant valiutą, sunku ir kažką pasakyti apie kainas, nes vienas euras atitinka maždaug 300 forintų, tačiau tiek važiuojant Budapešto metro, tiek parduotuvėse tikrai pigiau nei Austrijoje, galgi net pigiau nei Lietuvoje, žinoma, tik centre kainos truputį, kaip ir visur, užkeltos. Tik nesikeiskite eurų į forintus, nes visur galima atsiskaityti eurais!

Kuo įdomus Budapeštas be to, kad tai du pasauliai, du atskiri sujungti miestai Buda ir Peštas? Čia energetika kiek kitokia savo, sakyčiau, turkiškumu. Miestas „paliestas“ Osmanų imperijos ir tiek architektūroje, tiek gamtos peizažu visgi miestas atrodo sukurtas tarp Vakarų Europos ir Rytų kultūros sankirtos. Nemažai laiko čia buvo turkai, todėl keitė miesto panoramą pagal savo kultūrą. Iš esmės per patį Budapešto centrą teka didžiulė Dunojaus upė, per kurį nutiestas ne vienas įspūdingas tiltas. Kažin kokių spūsčių tokiame didžiuliame mieste nepastebėjau, gal dėl to, kad vasaros sezonas? Nežinia. 

Palei Dunojaus krantus pastatyti patys prašmatniausi, garsiausi ir gražiausi Budapešto pastatai. Mieste, kai atvykau, buvo labai tvanku – pavakarys, saulė leidosi, Dunojus pradeda tviskėti nuo miesto šviesų. Kai kur skraido didžiuliai pulkai mašalų, tačiau jie mano turistinės grupės nepuola. Šiaip visa pakrantė kiek priminė per TV matytus vaizdus iš Indijos, nes krantinė ir upė, matosi iš tolo, neatsiejama vietinių kultūros dalis – čia jaunimas sėdi ir kažką gurkšnoja. Priešingai nei pas mus, čia nematyti jokių valkatų, tačiau teko matyti keistų vaizdų požeminėje miesto dalyje, kur čiužinius pasitiesusios dienos metu miega į čigonus panašios poros, šalia jų pririšti šunys tuštinasi, ir šlapinasi, pro šalį eina šimtai žmonių ir tai netrukdo jiems tiesiog tarp š... ir žmonių kojų miegoti. Kai tokių vaizdų nėra Lietuvoje, tai nuolat stebina, nes kultūra tikriausiai panaši į Niujorko, ar Londono metro.

Taigi, kaip ir daugeliui turistų, teko sutemus plaukti laivu Dunojumi. Nežinau, kaip pas mus, tačiau vengrai labai investuoja į miesto panoramų apšvietimą ir kiekvienas pakrantės pastatas, tikrąja to žodžio prasme, švyti ir atrodo tarsi iš pasakos. Gurkšnodami su draugu laive vengrišką alų, akimis nardėme tarp puikių Budapešto tiltų, stengdamiesi kuo daugiau sugerti miesto vaizdų. Keistas jausmas – tame laive tikriausiai buvo pati gražiausia kelionės dalis: truputį ir liūdna, nes neįmanoma visko sugerti, nugyventi miestų kaip kokių batų, galima tik laikinai grožėtis, todėl tas laikinumas, momentalumas išties leidžia pasakyti, kad gyvenimas gražus. Ir nebūtinai Budapešte.

O Budapešte yra ko pamatyti. Kitą dieną aplankėme Budos pilį, pastatyta ant aukšto Dunojaus skardžio – vaizdas pasakiškas, nes tada nuo rūmų visas Peštas su Donujumi „kaip ant delno“. Visai šalia pilies – Žvejų bastionas, atstatytas XX a. pradžioje, jis apjuostas smiltainio bokšteliais pro kurių arkas – vėlgi puikus Budapešto vaizdas. Nusileidus ir pervažiavus Dunojų būtina pamatyti šv. Stepono baziliką, kuri pastatyta vėlgi XX a. pradžioje. Jai panaudota daug kilogramų aukso ir įvairių rūšių marmuro. Šiaip bazilikos architektūros pastatas neatitinka, tačiau tamsioje kone cerkviškoje viduje galima ramiai pamedituoti ir sumokėjus savanoriška „įėjimo mokestį“ pasigrožėti. Tąkart kaip tik užėjo lyti ir daugybė turistų tiesiog suplūdo į baziliką. Tarp kitko, ji pastatyta pagal tam tikrą legendą, kuri susijusi su Dunojaus potvyniais... Bet tai jau kita istoriją, kurią, manau, tikrai rasite internete. 

Ir žinoma, turistinės agentūros dažniausiai siūlo seniausias maudykles arba zoologijos sodą. Teko pasirinkti zoologijos sodą, kuris vienas didžiausių Europoje, nors vizualiai jis man nė kiek nedidelis, tačiau po trijų valandų jame nebejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių, o ir jau gyvieji eksponatai nebedomino, kad net pagalvojau, kad maudynėse būčiau geriau pailsėjęs, nes gyvūnai per televizorių atrodo kur kas įspūdingesni (te nesupyksta, kam patiko zoologijos sodas), tačiau kelionės vadovė nuogąstavo, kad maudynėse galime pasibaisėti nešvara, kurios ten pritrūksta...

Visgi miestas nuostabus, yra daug ką pamatyti ir tiesiog... Tegul kalba už mane fotografijos. Dalijuosi.

 Žvejų bastione.

 Nuo pilies rūmų skardžio - vaizdelis vertas aiktelėjimo.

 Prie populiarios marcipanų parduotuvės ir kavinės - Žvejų bastiono dalis.

 Šv. Stepono bazilika net netilpo į kadrą - tik fasadas lietuje. 

 Budapešto pilis...

 

Tolumoje, ant žalios kalvos, vos įžiūrima mergelės statula.

 Drakulos pilies versija Budapešte. Tokia pat pilis - Rumunijoje, vengrai turi kopiją.

 Parlamento rūmai iš naktinio Dunojaus lyginami su garsiaisiais Bekingemo rūmais Londone. 

 

 Šv. Stepono bazilikos vidus.

 Didelio juoko sukėlė baltosios meškos zoologijos sode.

 Vajdahunyad pilis - ta pati Drakulos pilis.

Didvyrių aikštė. 

 Pavakarys prie Dunojaus.

Jūsų Maištinga Siela