Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela