Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 11 d. – priimta Valakų reforma, Apollo 13 pakilimas, lenkai okupuoja Vilnių, gimė Jonas Biliūnas, Valentinas Masalskis ir kt.

Sveiki!

Kokia puiki šiandien balandžio 11 diena! Tuoj eisiu pasivaikščioti po saulutę į parkelį, tad kviečiu jus susipažinti, kas pasaulyje ir Lietuvoje reikšmingo įvyko šią dieną.

Svarbūs Lietuvoje nutikę įvykiai balandžio 11 dieną.

1557 m. – Valakų reforma. Žygimantas Augustas pasirašė „Nuostatus valstiečiams“, kurie galutinai įtvirtino Valakų reformą LDK. Tai buvo viena svarbiausių agrarinių reformų, pakeitusi kaimo struktūrą ir baudžiavos pobūdį.

1919 m. – Vilniaus užėmimas. Lenkijos kariuomenė pradėjo operaciją Vilniui užimti (kurią sėkmingai baigė po kelių dienų), tai buvo vienas iš sudėtingų Lietuvos nepriklausomybės kovų ir santykių su kaimynais etapų.

1991 m. – Lietuva ir Jordanija užmezgė oficialius diplomatinius santykius.

Svarbūs pasauliniai įvykiai, įvykę balandžio 11 dieną.

1970 m. – „Apollo 13“ misija. Iš Kenedžio kosminių tyrimų centro pakilo „Apollo 13“ erdvėlaivis. Nors misija į Mėnulį nepavyko dėl sprogusio deguonies bako, ji tapo viena įspūdingiausių gelbėjimo operacijų kosmoso istorijoje.

1945 m. – Buchenvaldo išlaisvinimas. JAV kariuomenė išlaisvino Buchenvaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Kaliniai patys sukilo prieš apsaugą prieš pat pasirodant sąjungininkams.

1814 m. – Napoleono abdikacija. Napoleonas Bonapartas pasirašė Fontenblo sutartį, kuria atsisakė Prancūzijos sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą.

1900 m. – Pirmasis povandeninis laivas. JAV karinės jūrų pajėgos įsigijo pirmąjį modernų povandeninį laivą „USS Holland“, kurį sukonstravo Johnas Philipas Hollandas.

2019 m. – Sudano perversmas. Po masinių protestų Sudano kariuomenė nušalino 30 metų šalį valdžiusį prezidentą Omarą al-Bashirą.

1954 m. balandžio 11-oji, pasak Kembridžo universiteto kompiuterinių skaičiavimų, buvo pripažinta nuobodžiausia diena istorijoje, nes tą dieną esą neįvyko jokių itin reikšmingų naujų įvykių, mirčių ar gimimų (žinoma, tai subjektyvus statistinis modelis).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 11 dieną.

James Parkinson (1755–1824): Anglų gydytojas ir vaistininkas. Jis pirmasis 1817 m. moksliškai aprašė „drebamąjį paralyžių“, kuris vėliau jo garbei buvo pavadintas Parkinsono liga. Jo gimimo dieną dabar minima Pasaulinė Parkinsono ligos diena.

Oleg Cassini (1913–2006): Prancūzijoje gimęs amerikiečių mados dizaineris. Jis tapo pasauline ikona, kai tapo oficialiu Jacqueline Kennedy dizaineriu. Jo sukurtas „Jackie stilius“ (kostiumėliai su tabletės formos kepuraitėmis) padarė milžinišką įtaką XX a. šeštojo dešimtmečio madai.

Thomas Harris (g. 1940): Amerikiečių rašytojas, sukūręs vieną šiurpiausių ir žinomiausių literatūros personažų – Hanibalą Lekterį (knygos „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“).

Alessandra Ambrosio (g. 1981): Brazilų supermodelis, ilgametis „Victoria's Secret“ angelas, laikoma viena įtakingiausių moterų mados industrijoje.

Jonas Biliūnas (1879–1907): Vienas mylimiausių lietuvių literatūros klasikas, lyrinės prozos meistras. Jo kūriniai, tokie kaip „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ ar apysaka „Liūdna pasaka“, yra tapę lietuviškos savasties dalimi.

Petras Vaičiūnas (1890–1959): Poetas ir dramaturgas, kurio eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu tapo antruoju Lietuvos himnu. Jis buvo vienas populiariausių to meto dramaturgų, kūręs populiarias pjeses (pvz., „Patriotai“).

Valentinas Masalskis (g. 1954): Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius bei režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jo indėlis į Lietuvos teatro mokyklą ir vaidybos meną yra milžiniškas.

Rytis Cicinas (g. 1973): Lietuvos estrados „princas“, dainininkas, be kurio dainų (pvz., „Meilės laivas“) sunku įsivaizduoti lietuvišką popmuziką.

Maištinga Siela

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela

LDK homoseksualumo istorija: sodomija, bausmės, didikų tyla, XIX- XX a. Lietuva ir nutylėta istorija

 

Sveiki,

 

Šiuo įrašų bandysiu pagrįsti iš išlikusių šaltinių tokia eseistine forma, kokia buvo LDK laikų homoseksualumo istorija? Kad homoseksualai egzistavo ir jų visais laikais buvo – faktas! Bet kaip jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais?

 

Mokslinėje istoriografijoje nėra patikimų ir dokumentais pagrįstų žinių apie plačiai paplitusią sodomiją ar homoseksualius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Nors teisiniuose aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose, sodomija buvo numatyta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė, nėra išlikusių žinomų teismo bylų ar kronikų, kurios atvirai aprašytų tokius atvejus su konkrečiais didikų vardais.

 

Priežasčių, kodėl apie tai išliko mažai informacijos, yra keletas. Pirma, LDK visuomenė, veikdama pagal krikščioniškas dogmas, homoseksualius santykius traktavo kaip didelę nuodėmę ir smerkė juos, todėl tokios temos buvo tabu. Didikai, kuriems reputacija buvo gyvybiškai svarbi, stengėsi slėpti bet kokius galimus nukrypimus nuo visuomenės normų, kad nepakenktų savo politinei ir socialinei padėčiai. Antra, giminės tęstinumas ir santuokos buvo ne asmeninio pasirinkimo, o politinio ir ekonominio išgyvenimo klausimas. Didikų santuokos buvo kruopščiai planuojamos, siekiant sukurti sąjungas ir išsaugoti valdomas žemes, todėl homoseksualumas negalėjo būti atvirai toleruojamas.

 

Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, tokiais kaip giminės šakų, kurios neturėjo tiesioginių palikuonių, studijos, kartais kelia hipotezes apie galimus homoseksualius asmenis tarp didikų. Tačiau šios interpretacijos lieka spekuliacinės ir nėra patvirtintos jokiais tiesioginiais įrodymais. Kadangi trūksta išsamių asmeninių dienoraščių ar laiškų, atvirai aprašančių intymų gyvenimą, šis LDK istorijos aspektas išlieka menkai ištirtas ir kupinas spėjimų.

 

Štai Kristinos Sabaliauskaitės 4 dalių romanų cikle „Silva Rerum“ perteikiama ir vieno Baroko laikotarpiu didiko – Uršulės brolio Kazimiero Norvaišos – homoseksuali pasakojimo linija, kuris iš pradžių gyveno Vilniuje, o po to keliavo po Europą, paliko nakvynės namų įbrėžus Nyderlanduose, kuriuos aptiks jo giminės palikuonis. Visgi pati K. Sabaliauskaitė yra sakiusi (jeigu neklystu), kad LDK bajorijoje tarp vyrų tikrai būta homoseksualizmo ir jis buvo neaptarinėjamas, nors pakuždomis lyg ir žinoma – kas kieno reikalas, kas kaip norėjo, taip ir gyveno, nepaisant to, kad iš tavęs tikisi vyriškosios giminės palikuonių.

 

Abejotini gandai apie LDK didikų homoseksualumą.

 

Vienas ryškiausių ir dažniausiai minimų pavyzdžių yra susijęs su karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572 m.). Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena iš žmonų nesusilaukė vaikų. Ši situacija, kartu su jo asmenine korespondencija ir kronikininkų užuominomis, lėmė ilgalaikius gandus apie jo galimą impotenciją arba net homoseksualumą. Istorikai dažnai nurodo, kad jo santykiai su vyrais, ypač su jo dvaro riteriu Mikołajus Pacu, buvo itin artimi ir intymūs, o tai skatino to meto politinius oponentus platinti gandus. Tiesa, šiandien dauguma istorikų labiau linkę manyti, kad vaikų trūkumas buvo susijęs su fizinėmis ligomis, o ne su homoseksualumu.

 

Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668 m.). Karalius Jonas Kazimieras, garsėjęs savo nepastoviu ir melancholišku būdu, ilgą laiką nesusituokė ir nerodė didelio susidomėjimo moterimis. Tai davė peno gandams, kuriuos jo politiniai priešai naudojo prieš jį. Pirmą kartą jis vedė tik būdamas 40-ies, o po žmonos mirties atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, kur tapo abatu. Nors tai galėjo būti susiję su religinėmis pažiūromis ar depresija, jo asmeninio gyvenimo ypatumai visada buvo spekuliacijų objektas.

 

Šviesuoliai ir vienuolynai. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad dalis vyrų, kurie sąmoningai rinkosi celibatą ar vienuolystę, galėjo turėti slaptų motyvų. XVII–XVIII a. vienuolynai neretai tapdavo prieglobsčiu tiems, kurie vengė santuokos ir privalomo giminės tęsinio. Tiesa, tai tėra prielaida, ir dažniausiai tokie pasirinkimai buvo grindžiami religiniais įsitikinimais, studijomis ar tiesiog noru išvengti politinių dvaro intrigų.

 

Kiti gandai. Įvairios kronikos užsimena apie sodomijos bylas, tačiau be konkrečių detalių ir asmenybių vardų. Dėl sodomijos buvo teisiami paprasti žmonės, kareiviai, tačiau didikų vardai tokiuose kontekstuose nefigūravo. Greičiausiai todėl, kad jie turėjo pakankamai galios, jog tokie kaltinimai būtų nutildyti arba iš viso nepasiektų teismo.

Taigi... Moksliniai duomenys rodo, kad LDK laikotarpiu homoseksualumas, kaip reiškinys, neabejotinai egzistavo, tačiau nebuvo viešai toleruojamas ir turėjo būti slepiamas. Pagrindinė priežastis, kodėl išliko labai mažai informacijos, nėra tai, kad jo nebuvo, o tai, kad buvo didelė baimė būti atskleistam dėl griežtų bausmių ir visuomenės pasmerkimo.

 

Homoseksualumas Lietuvoje po Paskutinio padalijimo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Pirmieji asmenys, kurie bent netiesiogiai gali būti siejami su LGBT+ bendruomene Lietuvoje, atsiranda tik gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Viena iš ryškiausių figūrų yra Ema Goldman (1869–1940 m.). (Apie ją rašiau jau ČIA.) Nors ji gimė Vilijampolėje (tuometė Rusijos imperija), didžiąją dalį savo gyvenimo ir aktyvizmo praleido JAV. Ji buvo garsi anarchistė ir garsi LGBT+ teisių aktyvistė, viena pirmųjų kovotojų už lytinę laisvę. Kitas pavyzdys, jau XX a. pradžioje, yra dailininkė Vera Šleivytė (1906–1998 m.), kuri atvirai kalbėjo apie savo lesbietišką tapatybę. Šie pavyzdžiai rodo, kad nors oficialiai homoseksualūs santykiai buvo persekiojami, individualių asmenybių, kurių tapatybė išliko istorijoje, atsirado tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, kai visuomenė pamažu ėjo link didesnio atvirumo.

Vera Šleivytė iš dešinės

 

Viktoras Petkus (1928–2019 m.) – disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Sovietų valdžia, siekdama jį diskredituoti, sukonstravo bylą, kurioje jam buvo priskirti ir homoseksualaus tvirkinimo kaltinimai. Šis atvejis, nors ir buvo KGB įrankis, rodo, kad homoseksualumas buvo naudojamas kaip politinio persekiojimo priemonė. Tai leidžia manyti, kad KGB žinojo apie homoseksualias bendruomenes, tačiau jas kontroliavo ir šantažavo.

 

Projekte, pavadintame „Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos“, pasirodė anoniminio vyro, pasivadinusio Sauliumi, liudijimas. Saulius pasakojo apie savo patirtis sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, o už lytinius santykius tarp vyrų grėsė įkalinimas. Jo pasakojimas atskleidė, kaip baimė ir visuomenės pasmerkimas lėmė slaptą gyvenimą, tačiau atskleidė ir tai, kad egzistavo maža, tačiau darni homoseksualių asmenų bendruomenė. Jo pasakojimas yra itin vertingas, nes tai vienas iš nedaugelio išlikusių liudijimų, atskleidžiančių, kokios buvo homoseksualių žmonių patirtys represinėje Sovietų Lietuvoje.

 

Bet iš kai kurių straipsnių žinau, kad, pvz., tam tikros moterys, kurios vilkėjo ir elgėsi kaip vyrai XIX a. Lietuvoje irdabar galimai galima sieti su LGBTQ nutylėta istorija daugmaž žinoma.

 

Antrasis pasaulinis karas ir nacių Lietuvoje homoseksualių asmenų politika

 

Nacių ideologija homoseksualumą vertino kaip „degeneraciją“ ir grėsmę „grynai“ arijų rasei. Vokietijoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, kuris kriminalizavo lytinius santykius tarp vyrų. Tūkstančiai homoseksualių vyrų (moterys lyg ir nutylimos?) buvo įkalinti koncentracijos stovyklose ir priversti dėvėti rožinius trikampius, kurie žymėjo juos kaip kalinius.

 

Lietuvoje, nacių okupuotoje teritorijoje, pagrindinis genocido taikinys buvo žydų tautybės asmenys. Jų persekiojimas buvo sisteminis ir masinis, apėmęs getų steigimą, priverstinį darbą ir masines egzekucijas. Nors nacių įstatymai buvo taikomi ir okupuotose teritorijose, trūksta duomenų, liudijančių, kad homoseksualai Lietuvoje būtų masiškai suimami vien dėl savo seksualumo ir siunčiami į getus. Tikėtina, kad tokie asmenys buvo persekiojami pavieniui arba, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, tremiami į Vokietijos koncentracijos stovyklas, o ne į Lietuvos getus.

 

Po 1990 metų situacija pamažu ir, sakyčiau po 2000-ųjų gan sparčiai keičiasi, turint galvoje, kiek amžių LGBTQ žmonės buvo laikomi nuodėmingais, sodomitais ir t. t.

 

Maištinga Siela