Sveiki!
Šiandien iš naujo įvertinau dėkingumo žadinančiąją
galią. Tai labai galingas pojūtis, kuris išsiskleidžia paleidus daugelį
įsitikinimų apie skriaudas, nuoskaudas, nesėkmingą gyvenimą, neišsipildžiusius
lūkesčius, kurie, tiesą sakant, dažnai knisa mūsų protą ir gyvenimus,
pasiduodame skausmo iliuzijai ir koketavimui su aukos pozicija. Reikia su tuo
dirbti ir dirbti kartais taip kaip biure, nes tam reikia laiko, pastangų, o
svarbiausia valios. Dovydo skulptūra nebuvo iškalta per vieną naktį, kaip,
beje, ir Roma nebuvo pastatyta per parą.
Jeigu gali, mesk viską šiuo metu, kas teikia
inertiškumo, atsigulk tuoj pat ant grindų, pasileisk raminančios muzikos ir surink
visas bjaurias mintis iš kūno, biolauko, minčių ir emocinio lygmenų, padėkok ir
paleisk tas energijas į Visatą, tegu išsiskaido ir virsta kitkuo. Tuštumą
užpildyk Šaltinio energija, leisk atsinaujinti pradedant ląstelėmis ir baigiant
protu nesuvokiamais dalykais ir... dėkok, dėkok, dėkok. Nes kas gi yra diena,
jeigu ne drobė, kurią gali užpildyti spalvotais fontanais arba pasislėpęs po
antklodę manyti, kad esi tamsumoje? Dėkok, dėkok, dėkok...
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą