Sveiki!
Kaip gyvenime, taip ir teatre yra geriausia, kad nieko nesitiki ir neturi lūkesčių, o tave ima ir nustebina. Panašiai šįkart nutiko su Klaipėdos Pilies teatro režisieriaus Alvydo Vizgirdos režisuota vieno veiksmo drama „Pasaulių susidūrimai“ pagal vokiečių dramaturgės, teatrologės ir televizijos laidų vedėjos Theos Dorn (tikrasis vardas Christiane Scherer, g. 1970 m.) pjesę „Marleni“ (2000), kurioje vaizduojamas dviejų kino ikonų Marlene Dietrich ir Leni Riefenstahl susitikimas. Jeigu apie Dietrich šį bei tą žinojau, tai apie Leni Riefenstahl po spektaklio reikėjo labiau apsišviesti.
Tenka paminėti, kad Thea Dorn, kurdama pjesę, remiasi išmone, tad toks pokalbis ir bendravimas, koks vaizduojamas dramaturgijoje, neturi tiesioginių sąsajų. Visgi radau informaciją, kad šios dvi ikonos jaunystėje Veimaro Respublikos Berlyne sukosi tuose pačiuose menininkų sluoksniuose. Egzistuoja net garsi 1928 m. nuotrauka iš Berlyno spaudos vakarėlio, kuriame jos abi užfiksuotos kartu su aktore Anna May Wong. Tačiau jos niekada nebuvo artimos – greičiau priešingai, jos jautė profesinę konkurenciją.
Abi ikonos gyveno sudėtingus ir itin skirtingus gyvenimus. Lūžis įvyko 1930 m., kai abi pretendavo į pagrindinį vaidmenį kultiniame filme „Žydrasis angelas“. Režisierius Josefas von Sternbergas pasirinko Marlenę Dietrich, kuri po šio filmo tapo pasauline žvaigžde ir išvyko į Holivudą. Leni Riefenstahl liko Vokietijoje ir pasirinko visiškai kitą kelią – tapo pagrindine nacių režimo propagandinio kino kūrėja. Marlene Dietrich kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su naciais, priėmė JAV pilietybę ir karo metu dainavo sąjungininkų kariams fronto linijose. Leni Riefenstahl sukūrė garsiausius nacių filmus (pvz., „Valios triumfas“) ir visą likusį gyvenimą (mirė sulaukusi 101-erių) bandė teisintis, kad buvo tik „apolitiška menininkė“. Šie skirtingi pasirinkimai labai svarbūs, kadangi pasakojime jie žymi tarp moterių esančią moralinę įtampą.
Visgi pjesė kuriama labai tikroviškai, panaudojant žinomas detales apie šias asmenybes, pavyzdžiui, Maria Riva, Marlenos dukros teigimu, vyresniame amžiuje, kai M. Dietrich tapo prikaustyta prie lovos ir kentė nuo lėtinio alkoholizmo bei inkstų nepakankamumo, šlapimo nelaikymo problema iš tikrųjų egzistavo. Dukra aprašė, kad Marlene atsisakydavo naudotis šiuolaikinėmis higienos priemonėmis ar kviestis slauges, todėl bute tvyrojo nemalonus kvapas, o ji pati naudojo rankšluosčius ar kitas improvizuotas priemones. O štai L. Riefenstahl buvo neįtikėtinai tvirto charakterio. Ji laimėjo daugiau nei 50 bylų prieš žurnalistus ir istorikus, kurie bandė ją apkaltinti tiesioginiu bendradarbiavimu su nacių nusikaltimais. Kiekvieną kartą, kai kas nors ją pavadindavo „nacių režimo dalimi“, ji paduodavo į teismą už šmeižtą ir dažniausiai laimėdavo dėl įrodymų trūkumo apie jos tiesioginį dalyvavimą priimant politinius sprendimus. Visos šios detalės pasireiškia A. Vizgirdos pjesėje.
„Pasaulių susidūrimai“ – tai duetinis spektaklis. Šįkart pasirinkta, kad ikonų vaidmenis atlieka vyrai. Marlenos – po pertraukos vėl į teatrą, sakyčiau, triumfuojančiai sugrįžęs aktorius Donatas Švirėnas, o Leni – Aurimas Pintulis. Šis pasirinkimas tik dar labiau paaštrina moterų sunkią dalią kino industrijoje šalia dominuojančių vyrų. Kas gali geriau suprasti moteris, jeigu ne vyrai, kurie pabando pabūti tomis moterimis? Idėja pasiteisino! Žinoma, kad Aurimas Pintulis, paties Donato draugas dar nuo aktorinio studijų laikų, puikiai vaidino Leni vaidmenį, bet ką scenoje išdarinėjo pats Donatas Švirėnas – reikia pamatyti. Tai išskirtinis vaidmuo, leidžiantis Donatui išnaudoti savo androgeniškumą, plastiškumą ir panašumą su Marlenos įvaizdžiu. Įdomu, kad pati Marlena buvo viena pirmųjų moterų Holivude, kuri išdrįso viešai dėvėti vyrišką fraką, cilindrą ir kelnes. Jos įvaizdis buvo persunktas „vamp“ stiliaus ir vyriškos jėgos derinimo – tai buvo itin stiprus androgeniškumo pavyzdys, tapęs jos vizitine kortele.
Šokis, plastika, pozavimas ir trafaretiškumas šįkart nepaprastai tiko dramatiškam ir šiek tiek komiškam šių moterų susitikimui, kurio istorija sukasi apie tariamą Leni troškimą nufilmuoti sėkmingą filmą su Marlene, kuri jau nebenori filmuotis. Ilgas įkalbinėjimas tampa disputu ir ginču apie tai, ką reiškia būti visuomenės smerkiamai moteriai, kuri nelabai turėjo iš ko rinktis patriarchaliniame pasaulyje. Čia kaip simbolis viso to – didžiulis falas, kuris pastatomas spektaklio metu, nes iš esmės kalbama apie tai, ką reiškia būti moterimi, atsisakiusiai įprastinio moters gyvenimo. Nors iš pradžių atrodė, kad tai bus ikonų dvikova, tačiau spektaklis tampa išpažintimi apie prievartą, seksą ir politiką bei pažiūras. Labai išmoningai sukurta dramaturgija, nuostabūs dialogai, kurie paįvairinami žemosios kultūros juokeliais apie „antrą galą“, bet tik tam, kad atskleistų, jog žmonės pernelyg sureikšminę lyčių stereotipus, tampa tuo, kas tarp kojų, įkaitais. Apskritai man „Pasaulių susidūrimai“ pasakoja apie ikonas, pranokusias patriarchatą, bet neišvengusios asmeninių tragedijų, žinomumo duoklę, kurią jos sumokėjo, kad būtų garbinamos nacių arba likusio pasaulio.
Aktoriams reikėjo nemažai paanalizuoti šių moterų biografijas ir psichiką, nes iš esmės šioje šiek tiek erotinėje provokacijoje atsiveria nemažai egzistencinio absurdo, bet labiausiai – galimybė svajoti per šias ikonas. Nepaprastai man patiko spektaklio pabaiga, toji neįmanomybė, tariamos tiesos neatstatymas, kai „seserys“ Marlena ir Leni parskrenda į Berlyną ir jas keikia rudieji ir raudonieji. Pats tas faktas, kad lengviau ištverti visuomenę ir pasaulį, kai esi ne viena(s), o su likimo palydovu iš to paties lizdo, yra lengviau. Apie draugystę, kuri galėjo būti, tačiau nebuvo.
Šlapimu atliktos apeigos su žiūrovais tampa nauja tikėjimo ikonomis bažnyčia, tikėjimu, jog menu galima naiviai tverti kitus pasaulius vien iš to, kad norisi juos kurti, tačiau mes gi nesame naivūs, žinome, kad kiekvienas progresyvus kūrinys reikalauja ir tam tikros aukos, o dažniausiai ji yra visuomenės dalies pasmerkimas. Tokia pirmeivių ir progresą darančių žmonių dalia. Aišku, spektaklis paliečia nemažai kitų svarbių temų, pavyzdžiui, veikėjų istorinė atsakomybė, moralė ar laisvė kurti, galia ir konkurencija, didybė ir fizinis sunykimas, šlovės kaina ir kūrybinis nuovargis, alkoholizmas ir savivertė. Tai aistringai sukurtas spektaklis, panašus į ritminį tango, dviejų ikonų šokį, kurį sukuria Švirėnas ir Pintulis. Spektaklis nustebino, įtraukė, buvo žinias ir suvokimą plečianti medžiaga, kuri praturtino mano pavasarinį savaitgalį.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą