Sveiki, mieli skaitytojai!
„Daugeliui žmonių patinka būti mirusiais. Bet jie nėra mirę iš tikrųjų. Jie tiesiog traukiasi nuo gyvenimo. Jie sėdi ant atsarginių suolelio, o pro juos praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. Laikrodis skaičiuoja ketvirčius, o jie tiesiog stebi.“ Colin Higgins „Haroldas ir Modė“.
Savaitės viduryje turėjau malonumą pasimėgauti atvežtu „Teatro kranto“ sukurtu spektakliu „Haroldas ir Modė“, kurį režisavo Rita Urbonavičiūtė. Tiesą sakant, nieko apie Vilniaus „Teatro krantą“ nesu girdėjęs. Nieko nuostabaus, nes jis oficialiai įsikūrė Žvejų g. 2 tik 2023 metais, bet jau turi šiokį tokį pluoštą spektaklių. Kiek nustebau paėmęs skrajutę prieš pat spektaklį – paskutinį, nes kitų nebeliko. Į akis krito pastangos ir aplaidumas, neprofesionalumas. Norėjosi susipažinti su aktoriais ir režisiere, bet skrajutėje (atspausdintoje ant paprasto popieriaus nekokybiškais dažais) net nebuvo vardų, tik pavardės, todėl pasiguglink, žmogau.
Beje, labai nuoširdžiai reklamuojamas pačioje programoje „Teatro krantas“, bet nė sakinio apie tai, kad „Haroldas ir Modė“ yra ne pačių autorystė, bet priklauso žymiam amerikiečių dramaturgui ir scenaristui Colin Higgins (1941-1988). C. Higgins – įdomi asmenybė, reiktų atskiro įrašo apie jį. Jis nugyveno audringą ir be proto kūrybingą gyvenimą, o mirė tragiškai nuo tuo metu siautėjančio AIDS, sulaukęs 47 metų. Neslėpė savo homoseksualumo ir aistros gyvenimui kaip ir, beje, ir Modė, pagrindinė pjesės „Haroldas ir Modė“ veikėja aštuoniasdešimtmetė, buvusi grafienė. Pjesė, taip jau autoriui nutiko, buvo ne pirminis sumanymas, o adaptacija, perkuriant idėją pirmiausia pritaikytam tuo pačiu pavadinimu 1971 metų filmui, kurį režisavo Hal Ashby.
Įdomu tai, kad šią pjesę yra stačiusi legendinė Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatre, o Ritos Urbonavičiūtės versija su „Teatro krantu“ įvyko visai neseniai – 2026 sausio mėnesį, bet, kaip suprantu, tai yra ankstesnio pastatymo su Užupio teatru perstatymas, pasikviečiant dalį prie ankstesnio pastatymo buvusių aktorių, tad premjera įvykusi kaip ir seniau. Skrajutėje ir internete nurodoma trukmė 3.30 valandos (kai kur, kad bus dvi pertraukos – gal tai ankstesniojo pastatymo variantas?), tačiau įvyko tik viena pertrauka, tad net su visa pertrauka spektaklis truko kone visa valanda trumpiau. Šituos dalykus, siūlyčiau, išspręsti, nors jie kosmetiniai, tačiau man, kaip nuolat besilankančiam teatre, kuris ieško tikslios informacijos, tai sukėlė didelę nuostabą, nes juk iki profesionalesnio varianto reikia tiek nedaug.
Pats spektaklis man patiko! Tiesa, ne iš karto, nes pirmiausia jį norisi lyginti su pačiais didžiausiais teatro kokybės standartais, nes, jeigu spektaklis gastroliuoja po Lietuvą, jis savaime turi turėti nemenką kokybę. Istorija apie devyniolikmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilę yra graži ir neišsipildžiusi idilė. Tai XX amžiaus istorija, dabar nelabai įsivaizduoju, kad motina savo devyniolikmečiui sūnui ruoštų pasimatymus (juk tai geriausiu atveju dvyliktokas!), kad jis užmegztų santykius. Motina spektaklyje išties per daug tikisi iš nerimto ir pokštaujančio Haroldo, tačiau būtent pokštauti ir gyventi nevaržomam be kaltės jausmo jį pamokina buvusi grafienė Modė. Jis ją įsimyli, bet ne kaip seksualinę partnerę, o jos sielą, kuri nepavaldi socialiniams standartams ir atliepia paties Haroldo polėkį.
Modė, kurią suvaidino aktorė Lina Urbona, išties įdėjo nemažai pastangų. Visoje dramaturgijoje Modė tik iš dalies atrodo kuoktelėjusi, bet visas jos gyvenimo skaudulys ir sunkumai atsiskleidžia tik subtiliomis užuominomis, atveriant seną nuotraukų ir smulkmeniškų daiktų dėžutę (man tai viena gražiausių ir jautriausių viso spektaklio momentų). Galiausiai Haroldas įsimyli, man regis, ne tiek pačią Modę, kiek per ją transliuojamą laisvo žmogaus idėją, galimybę gyventi svajonėmis, kvailai ir dėl to nesikrimsti. Modės namai iškraustomi, ji prie kapinių niekaip negali pasodinti medelio, galų gale iš zoologijos sodo ji pavogė ruonį, kad šis negyventų purvinoje mažoje erdvėje, ją vaikosi pareigūnas, ji išjuokiama ir teisiama visuomenės, tačiau Modė nė neketina keistis. Modė – Mažojo princo archetipas, ji tyra, bet tas tyrumas, žiūrovai supranta, ateina iš gyvenimo karčių patyrimų ir skriaudos, galiausiai suvokimo, kad gyvenimas per trumpas prisitaikyti ir įtikti, aukojant savastį. Kaip minėjau, ji netekusi grafienės titulo, yra buvusi koncentracijos stovykloje, o žmones, kuriuos mylėjo, visi jau mirę. Nesunku jau pirmojoje spektaklio dalyje suprasti, jog standartus laužanti Haroldo ir Modės draugystė veda prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu... Nors santykiai pristatomi kaip meilės, tačiau spektaklyje jie įgyja mokinio ir mokytojos dėmenį.
Tačiau spektaklis nėra liūdnas. Daug komiškų situacijų sukuria kunigas bei motinos personažas ir į namus kviečiamos merginos ir moterys, kurios žaižaruoja gerokai hiperbolizuotu humoru, kad tampa animuotomis personažėmis, bet užtat, kaip pagyvina visą spektaklį! Salėje žiūrovai tiesiog kvatojo be paliovos. Labiausiai neįtikina jaunojo daktaro konsultanto vaidmuo. Net nežinau, kuris aktorius atliko šį vaidmenį, tačiau personažą, kuris konsultuoja Haroldą ir po to nusiplėšia kostiumą, kad pademonstruotų gražų ir jauną torsą, norėdamas suvilioti savo kliento motiną, turėtų atrodyti solidesnis, o ne vaikėzas. Man regis, veikėjas, nors ir trafaretinis, jis nelabai tinka visame kontekste ir atrodo labai jau mokyklinio lygmens vaidybos variante, kai nebelieka iš ko rinktis. Štai Haroldo vaidmens atlikėjas Artūras Vasnecovas atrodo kur kas stabilesnis, nes jo veikėjas patiria esminį lūžį, virsmą, todėl spektaklis gali su juo perteikti dinamiką.
Scenografija nėra sudėtinga, didžiausias akcentas buvo visgi pakabintas hamakas, suprojektuotas į žiūrovus tarsi šypsena. Iš esmės kaip paguodžianti šypsena, simbolizuojanti Haroldo ir Modės santykių filosofiją: neprisileisk liūdesio, rask kiekviename savo gyvenimo kelyje džiaugsmą. Išties tas paprastumas labai visame spektaklyje jaudina. Tai klasikinis teatro variantas, kuris nepasiduoda dažnai į teatrą besibraunančiai modernybei ir technologijoms. „Teatro krantas“ su šiuo spektakliu renkasi būti ištikimai teatro tradicijai, kur juokas, tragedija ir atvirumas eina išvien, kalbama apie elementarius dalykus. Galiausiai spektaklis yra apie įsitikinimus ir stereotipus, kuriems kasdien esame pavaldūs, susireikšminę savo dirbtinai dėl socialinių normų sukurtų problemų burbuluose. Spektaklyje nuskamba jautri frazė, kurią ištaria Modė, netiksliai perfrazuojant būtų: „Haroldai, liūdniausia yra tai, kad mes gyvename senstančiuose kūnuose, bet iš tikrųjų viduje mes tebesame jauni.“
Spektaklis,
sakyčiau, pavykęs. Jis suteikia emociją. Mintis aiški ir, sakyčiau, klasikinė. Atrastas
pramoginio ir gyvenimo filosofijos derinys. Po spektaklio dar kurį laiką
galėsite pagyventi su „Haroldo ir Modės“ palikta atmosfera, laidotuvių hipnotizuojančia
procesija, saulėgrąžomis, skambančiais muzikos takeliais (įdomu būtų sužinoti
jų pavadinimus). Tai nėra provokatyvus spektaklis, jis labiausiai tiks ir
patiks tiems, kurie prijaučia klasikinio teatro variantui, o filosofinės idėjos
perteiktos Mažojo princo „sufasuotais“ simboliais ir žaismingais dialogais. Bus
jautru ir juokinga, bet išlavinusio ir intelektualesnio teatro gerbėjams, kurie beregint atpažįsta mėgėjiškas pastangas ir profesionalumą, šis spektaklis pasirodys per prastas.
Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą