Sveiki,
skaitytojai!
Su
rašytoja ir dainininkė Patti Smith susipažinau prieš kokius penkerius metus skaitydamas
jos lietuviškai išleistą romaną „Tiesiog vaikai“, kuri mane anuomet pritrenkė
savo nuogu nuoširdumu ir JAV bohemišku menininkų gyvenimo vaizdavimu. Šiandien
noriu, kad labiau susipažintumėte su šia unikalia asmenybe.
ANKSTYVASIS
PATTI SMITH GYVENIMAS
Patti
Smith kelias iki kultinio albumo „Horses“ pasirodymo yra viena įtaigiausių XX
a. meno istorijų, primenanti dvasinę piligrimystę per skurdą, praradimus ir
bekompromisę saviraišką. Viskas prasidėjo 1946 m. gruodžio 30 d. Čikagoje,
tačiau tikrasis jos charakteris formavosi vargingame Naujojo Džersio kaimo
rajone, kur ji augo kartu su jaunesniuoju broliu Todu. Brolis jai buvo ne tik
šeimos narys, bet ir artimiausias sielos draugas, vėliau lydėjęs ją per visą
karjerą kaip turo vadybininkas. Vaikystėje Patti buvo silpnos sveikatos,
linkusi į haliucinacijas ir mistinius išgyvenimus, todėl anksti pasinėrė į
knygų pasaulį, kuriame Biblijos pasakojimai pamažu persipynė su Arthuro Rimbaud
poezija bei pirmykščiu rokenrolo ritmu, formuodami jos unikalų, androginišką
identitetą.
Ankstyvoji
jaunystė menininkei atnešė sunkų moralinį ir egzistencinį išbandymą, kuris
paliko antspaudą visai jos kūrybai. Dirbdama alinantį darbą fabrike,
devyniolikmetė Patti pastojo ir 1967 m. pagimdė dukrą. Suvokdama, kad neturi
jokių išteklių vaikui užauginti ir jausdama degantį pašaukimą menui, ji priėmė
skausmingą sprendimą atiduoti kūdikį įvaikinti. Šis įvykis tapo lūžio tašku: su
nedideliu krepšiu, keliomis piešimo priemonėmis ir nepalaužiamu tikėjimu savo
lemtimi, ji išvyko į Niujorką. Ji buvo pasiryžusi verčiau badauti didmiestyje,
nei likti provincijos rutinoje, kurioje jos meninė dvasia būtų tiesiog
uždususi.
Niujorkas
merginą pasitiko negailestingai – ji bastėsi gatvėmis neturėdama kur miegoti,
tačiau būtent šis benamės laikotarpis padovanojo jai lemtingą pažintį su
Robertu Mapplethorpe’u, apie kurį ji labiau parašys savo knygoje „Tiesiog
vaikai“. Jų ryšys peržengė įprastas meilės ribas: nors Robertas vėliau suvokė
esantis gėjus, jie išliko neišskiriami kaip „du vaikai“, pasižadėję vienas
kitam niekada nesiskirti, kol abu taps menininkais. Jie gyveno iš rankos į
burną, dalijosi vienu dešrainiu per dieną ir skatino vienas kitą siekti
absoliutaus autentiškumo. Patti rašė eiles ir piešė, o Robertas, jos įkvėptas,
pradėjo savo kelią į fotografijos aukštumas, kol galiausiai jiedu apsigyveno
legendiniame „Chelsea“ viešbutyje, tapusiame jų kūrybine šventove.
Patti Smith su Robertu.
Patti Smith knygos lietuviškai.
Gyvenimas
„Chelsea“ viešbutyje Patti tapo tikruoju universitetu, kuriame ji susipažino su
didžiaisiais to meto intelektualais ir bohemos atstovais. Čia ji bendravo su
Williamu S. Burroughsu ir Allenu Ginsbergu, kurie mokė ją, kad menas yra ne
profesija, o egzistencinė būsena. Šioje aplinkoje formavosi jos radikalios
pažiūros: ji niekino komerciją ir tikėjo, kad menininkas privalo išlikti
nepriklausomas nuo visuomenės normų. Patti maišė aukštąją poeziją su gatvės
kalba, o jos išvaizda – vyriški marškiniai, susivėlę plaukai ir tiesmukas
žvilgsnis – tapo iššūkiu tradiciniam moteriškumui, pabrėžiant, kad svarbiausia
yra dvasios grynumas, o ne estetinis įvaizdis.
Nors
Robertas išliko pagrindine jos gyvenimo ašimi, Patti kelyje pasirodė ir kiti
svarbūs vyrai, palikę pėdsaką jos kūrybinėje evoliucijoje. Ji užmezgė audringą
ir intelektualiai turtingą romaną su dramaturgu Samu Shepardu, su kuriuo kartu
rašė pjeses ir dalijosi meile roko muzikai. Tačiau lemtingiausias muzikinis
posūkis įvyko susitikus su gitaristu Lenny Kaye. Jų bendradarbiavimas prasidėjo
nuo paprastų poezijos skaitymų, kuriuos Lenny lydėdavo improvizuotais gitaros
akordais. Šis eksperimentas pamažu peraugo į grupės formavimąsi, kai poezijos
ritmas natūraliai susiliejo su panko energija, o Patti atrado, kad scena yra ta
vieta, kur jos žodžiai įgauna didžiausią galią.
Albumo "Horses" viršelis.
Galutinis
šio ilgo ir sunkaus kelio rezultatas buvo 1975 m. išleistas albumas „Horses“,
tapęs vienu svarbiausių įrašų muzikos istorijoje. Jame susilydė viskas:
skausminga patirtis atidavus vaiką, bohemiškos naktys Niujorko gatvėse,
mistinės vizijos ir besąlygiška meilė Robertui, kuris ir nufotografavo dabar
jau ikoninį albumo viršelį. Albumas prasidėjo manifestu, skelbiančiu asmeninę
atsakomybę už savo nuodėmes, ir akimirksniu pavertė Patti Smith ne tik panko
poete, bet ir simboliu visiems, kurie ieško tiesos už sistemos ribų. Tai buvo
jos pergalė prieš skurdą ir anonimiškumą, įrodžiusi, kad autentiškumas yra
stipresnis už bet kokias madas.
VĖLYVASIS
PATTI SMITH GYVENIMAS, KŪRYBA IR ŠLOVĖ
Po
stulbinančios sėkmės su albumu „Horses“, Patti Smith netapo standartine roko
žvaigžde, o veikiau pasirinko modernios pranašės vaidmenį, toliau tyrinėdama
ribas tarp muzikos, poezijos ir asmeninės aukos. Septintojo dešimtmečio
pabaigoje ji išleido albumus „Radio Ethiopia“, „Easter“ ir „Wave“, kurie
įtvirtino jos poziciją roko muzikoje. Ypač didelio populiarumo sulaukė daina
„Because the Night“, parašyta kartu su Bruce'u Springsteenu, tačiau net ir
mėgaudamasi šlove, Patti jautė stiprų vidinį konfliktą tarp viešojo gyvenimo
spindesio ir troškimo rasti ramybę bei tikrąją šeimą.
1980
metais, būdama populiarumo viršūnėje, Patti priėmė sprendimą, kuris sukrėtė
muzikos pasaulį – ji pasitraukė iš scenos ir persikėlė į Detroitą. Šio
sprendimo priežastis buvo meilė grupės „The Stooges“ gitaristui Fredžiui
„Sonic“ Smithui. Ištekėjusi už jo, ji pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, atsidėjo
namų ruošai ir motinystei, augindama sūnų Jacksoną ir dukrą Jesse. Šis
dešimtmetis jai buvo tylaus brendimo laikotarpis, per kurį ji suprato, kad
kūryba nebūtinai reikalauja žiūrovų minios, o šeima gali būti toks pat
radikalus meninis projektas kaip ir pankroko manifestas.
Nors
gyvenimas Detroite buvo toli nuo Niujorko šurmulio, ryšys su Robertu
Mapplethorpe’u niekada nenutrūko. Robertas liko jos sielos broliu, su kuriuo ji
nuolat bendravo telefonu, dalijosi baimėmis ir pasiekimais. Devintojo
dešimtmečio pabaiga Patti tapo didžiulių netekčių metu: 1989 metais nuo AIDS
mirė Robertas, o netrukus po to ji prarado ir savo mylimą brolį Todą bei vyrą
Fredį, kuris mirė nuo širdies smūgio. Šios mirtys paliko Patti su dviem vaikais
ir milžiniška tuštuma, kurią ji vėliau meistriškai transformavo į literatūrą ir
muziką.
Grįžimas
į Niujorką dešimtojo dešimtmečio viduryje, paskatintas artimų draugų, tokių
kaip Michaelas Stipe'as iš grupės R.E.M. ir Allenas Ginsbergas, žymėjo Patti
Smith atgimimą. Ji vėl paėmė į rankas gitarą ir išleido albumą „Gone Again“,
kuriame gedulas persipynė su šviesa. Tai nebebuvo piktas panko šauksmas, o
brandžios moters, mačiusios mirtį iš arti, malda. Jos vėlesni albumai, tokie
kaip „Peace and Noise“ ar „Gung Ho“, toliau nagrinėjo dvasines, politines ir
socialines temas, įtvirtindami ją kaip moralinį autoritetą muzikos pasaulyje.
Tačiau
didžiausią pripažinimą XXI amžiuje Patti Smith pelnė ne tik muzika, bet ir savo
memuarų knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“). Šiame kūrinyje ji jautriai
ir atvirai aprašė savo bei Roberto Mapplethorpe’o jaunystę Niujorke. Knyga tapo
pasauliniu bestseleriu ir laimėjo Nacionalinę knygų premiją, įrodydama, kad
Patti yra viena geriausių savo kartos prozininkių. Jos gebėjimas paprastais
žodžiais aprašyti meninį alkį ir besąlygišką draugystę palietė milijonus
skaitytojų, o pati autorė apie kūrybą sakė: „Menininkas yra tas, kuris turi
įrankių dėžę ir bando sutaisyti savo sielą“.
Tolesnė
jos literatūrinė veikla, pavyzdžiui, knyga „M Train“, atskleidė dar intymesnę
menininkės pusę – jos meilę kavai, kelionėms į genijų kapines ir kasdieniams
ritualams. Patti Smith literatūra pasižymi ypatingu ritmu, kurį ji pati lygina
su kvėpavimu. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai yra vienatvės forma,
leidžianti išlikti autentiškai pasaulyje, kuris nuolat bando įsprausti į rėmus.
„Aš nesu dainininkė, aš esu poetė, kuri dainuoja“, – tokia frazė geriausiai
nusako jos santykį su savo amatu.
Patti
Smith įtaka šiuolaikinei kultūrai yra milžiniška – nuo Madonnos iki
„Radiohead“, nuo mados dizainerių iki jaunų aktyvistų. Ji tapo moters, kuri
sensta oriai ir nesiekia dirbtinio jaunystės kulto, simboliu. Jos pasisakymai
apie aplinkosaugą, žmogaus teises ir laisvę visada skamba tvirtai, bet be
didaktikos. Ji moko savo sekėjus, kad didžiausia laisvė yra būti savimi, net
jei tai reiškia būti nesuprastam ar atstumtam.
Kalbant
apie jos asmenines pažiūras, Patti visada liko ištikima dvasiniams ieškojimams,
nors niekada neprisirišo prie vienos religijos. Ji teigia, kad menas yra
aukščiausia maldos forma, o kūrybinis procesas – šventas veiksmas. „Niekas
nieko negauna veltui, viskas reikalauja darbo, bet darbas menui yra saldžiausia
vergovė“, – viename interviu teigė ji, pabrėždama disciplinos svarbą menininko
gyvenime.
Šiandien
Patti Smith yra laikoma „Pankroko krikštamote“, tačiau šis titulas jai yra per
ankštas. Ji – vizionierė, kuri sugebėjo išlaikyti vaikišką smalsumą ir nuostabą
pasauliu net ir po didžiausių tragedijų. Jos santykis su vaikais Jacksonu ir
Jesse išlieka itin glaudus; abu jie tapo muzikantais ir dažnai pasirodo scenoje
kartu su motina, tęsdami Smithų šeimos kūrybinę tradiciją.
Baigdama
savo gyvenimo apžvalgą iki šių dienų, Patti Smith išlieka aktyvi socialiniuose
tinkluose, kur kasdien skaito poeziją ar dalijasi fotografijomis, taip
palaikydama ryšį su naująja karta. Ji įrodė, kad menas nėra skirtas tik
jauniems ir maištaujantiems – tai viso gyvenimo kelionė, reikalaujanti drąsos
nuolat keistis. Jos palikimas nėra tik albumai ar knygos, tai pati jos gyvenimo
trajektorija, rodanti, kad galima pasiekti viršūnę, pasitraukti į šešėlį ir vėl
grįžti dar stipresnei, neprarandant nė lašo savo autentiškumo.
PATI
SMITH KŪRYBOS TEMOS IR BRUOŽAI
Patti
Smith kūryba yra unikalus aukštosios poezijos ir pirmykštės roko energijos
lydinys, kuriame nuolatos susiduria dvasinės paieškos, politinis maištas ir
gilus intymumas. Jos dainų tekstuose ir prozoje dominuoja transcendencijos
siekis – ji dažnai naudoja religinę simboliką, vizijas ir haliucinacijas,
tačiau jas transformuoja į asmeninę laisvės filosofiją, kurioje šventumas slypi
ne dogmose, o pačiame kūrybos procese. Menininkė jungia prancūzų simbolistų,
tokių kaip Arthuras Rimbaud, estetiką su purvinu Niujorko gatvės gyvenimu, taip
sukurdama savitą „panko poetikos“ stilių, kuriame grubus vokalinis atlikimas
kontrastuoja su rafinuotomis metaforomis.
Esminiai
jos kūrybos bruožai yra bekompromisis autentiškumas ir androginiškumas,
laužantis tradicinius lyčių bei meno žanrų rėmus. Patti Smith darbuose nuolat
pasikartoja mirties, gedulo ir atgimimo temos, ypač ryškios jos vėlyvuosiuose
albumuose ir memuaruose, kur ji bando įprasminti artimiausių žmonių netektis.
Jos kūrybinis braižas pasižymi rituališkumu – nesvarbu, ar tai būtų
hipnotizuojančios improvizacijos scenoje, ar meditatyvūs užrašai apie
kasdienybę, ji visada siekia užmegzti ryšį su kolektyvine sąmone ir istorine
atmintimi. Galiausiai, jos menas tarnauja kaip nuolatinis manifestas už žmogaus
teises ir aplinkosaugą, pabrėžiant individualios valios galią keisti pasaulį
per žodį ir garsą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą