Spektaklis "Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

2024 metai būta Imanuelio Kanto (1724–1804), didžiojo Prūsijos filosofo ir Apšvietos epochos architekto, metai, kurie sietini šiek tiek ir su pačia Lietuva, tiksliau – Memeliu, dabartiniu Klaipėdos kraštu, iš kurio kilo Kanto protėviai, tad ir renginių šiam iškiliam filosofui tikrai netrūko. Vienas ryškiausių – paties Mariaus Ivaškevičiaus parašyta pjesė „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“, kurios ėmėsi genialusis režisierius Oskaras Koršunovas. Keista, kad 2026 metais atvežtas parodyti į Klaipėdą, kai visi jau apdovanojimai pasibaigę, o Kanto minėjimas šiame krašte taip pat jau išsikvėpė, tačiau gauti bilietus priekyje – tikra laimė, turint galvoje, kad jie ištirpo kai sniegas per vieną pavasario dieną. Kiek nustebau, kad pats Kantas, nors ir rašė apie žmogaus išsilavinimą bei proto galimybes, pats mažai kur keliavo ir visą gyvenimą nugyveno Karaliaučiuje, taip ir nepamatęs savo akimis plačiojo pasaulio.

 

Mėgstu Koršunovo spektaklius, manau, kad paskutiniuoju metu jis pasikeitė, ypač su „Laukinės anties“ premjera. Staiga iš itin pokštaujančio ir seksualiai provokuojančio režisieriaus jis tapo skaudulių režisieriumi, o „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojame“ tai tarsi patvirtina. Nors galima ir kitaip: aš pats ėmiau ir kažkaip pasikeičiau, ėmiau į jo spektaklius žiūrėti kiek kitaip. Režisierius su Mariumi Ivaškevičiumi turi ilgą sceninės kūrybos ryšį, jų projektai išties turi įspūdingą savitą chemiją (puikūs darbai „Išvarymas“, „Miegantys“) ir tampa tikrais teatriniais hitais, kurie išsilaiko ilgus dešimtmečius. Naujausias darbas, sakyčiau, beveik barokinis, vaizduoja Imanuelio Kanto namus, kuriuose galioja savita darbo ir poilsio, pramogų ir pareigos disciplina. Kantas valgomajame su draugais valgo, plepa, tačiau visomis išgalėmis stengiasi pailsėti nuo mintijimo ir intensyvaus galvojimo, nebent... Nebent šovusią genialią mintį galima užrašyti ir dėti į urną.

 

Dėmesio centre – neseniai paties Kanto parašyta ir 1781 metais išleista „Grynojo proto kritika“, kuri tapo pamatine Kanto filosofija, tačiau spektaklyje konstruojami keli klodai, susiję su šiuo veikalu: pjesė konstruoja ir vaizduoja pačią teatro teoriją ir imituoja paties veikalo suvokimo perspektyvas kaip veikėjų naują suvokimo patirtį. „Grynojo proto kritika“ iš esmės nagrinėja žmogaus pažinimo galimybes ir ribas, klausiant, ką mes galime žinoti ir kaip mūsų protas iš anksto struktūruoja gaunamą patirtį. Vieną dieną į vyrišką Kanto draugiją pasibeldžia Fobi Gryn, tariama vieno Kanto draugo, realiai egzistavusio anglų pirklio Joseph Green (1727-1786) dukterėčia, kurią puikiai perteikė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Naujoji viešnia trokšta Kanto autografo, tačiau nuolat provokuoja kambaryje, kuriame negalvojama mąstyti, nes ji kaip škotų keliautoja-pabėgėlė trokšta tikrojo pažinimo, tačiau drauge lyg ir flirtuodama koketuoja su prūsų intelektualais vyrais, stebi ir užrašinėja vyrų elgesį kambaryje ir tarsi akimirkai pati tampa moteriškojo Kanto išraiškos projekcija, metraštininkė.

 

Naratyvas nėra man iki galo aiškus, nes Marius Ivaškevičius nesilaiko vientisos pasakojimo linijos, tačiau dėl to tik dar smagiau! Spektaklis susideda iš trijų dalių, tačiau labiausiai dėmesį prikaustė antroji įspūdingiausioji dalis, kai bandoma nušauti Kanto tarną Martiną Lampę. Tas šūvis turi keletą pasakojimo perspektyvų, jos perteiktos laiko ir erdvės pažinumo ir kartu nepažinumo samprata: ar įmanoma įveikti patį likimą ir išsisukti nuo mirties? Aktorius Ramūnas Cicėnas, mano galva, šiame spektaklyje bene labiausiai sužibo, labai charizmatiškai perteikė liokajaus vaidmenį! Šiaip retai taip būna, bet šioje spektaklio dalyje ne kartą atvipo žandikaulis, nes iš esmės Koršunovas suprojektuoja tai, ką galbūt galime pamatyti kokiame „Matricos“ (1999) filme ar Christopherio Nolano „Pradžia“ (2010) – jis sukinėja laiką ir perspektyvas kaip kino kadrus ir tai daro taip efektingai ir įtaigiai, kad net vietomis nubėgo šiurpas pagaugais.

 

Pats Koršunovas interviu teigė: „Visuomenei įdomus mitas – tą mitą man ir svarbu apmąstyti. Dėl to spektaklis yra ne apie Kantą ir ne apie jo veikalą. Ir ne apie protą. Spektaklis yra apie mitą – tiek Kanto, tiek proto, apie patį mito būvimą, kuris savaime yra labai iškalbingas, apie galimas jo interpretacijas. <...> Tokiu atveju spektaklis tampa kūriniu apie patį teatrą, apie mūsų laiką, apie mus, apie mūsų žinojimus ir nežinojimus, apie gyvenimą ir mirtį. Mirtis čia tampa viena svarbiausių temų.“ Visgi spektaklis nėra lengvas, po žaidybiniais teatro elementais kalbėti apie proto kuriamas iliuzijas ir jų griūtį kaip apie šiandienos pasaulio suvokimo esmę labai sudėtinga. Viešojoje erdvėje vis girdžiu, kaip pamažu teatras vis prastėja ir prastėja, bet ar tik ne dėl to, kad pasiekėme tariamą teatro supratimo ribą, kurią manomės jau perpratę dėl pertekliaus? Man regis, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tarsi paneigia tą iliuziją, kad teatras devalvavo(si), nes pats spektaklis pranoksta tam tikrus mano ir kitų žiūrovų, su kuriais kalbėjausi po spektaklio, lūkesčius.

 

Veikėjai vienu metu nusimaukšlina perukus prie stalo ir baigia savo prūsiškas kalbas, vadinasi, baigia ir epochos idėjinį teatrą tarsi paliudydami, jog tikrovė visada privaidinta pagal to laikmečio sampratą kaip ir pats pažinimas. Epocha ryja epochą, mirtis šiame spektaklyje, bent jau man, yra transformuojanti visuomenę būtinoji dominantė, išvarginanti savo laikmečio vaikus iki beprotybės, bet kartu ir išvaduojanti iš tariamo žinojimo. Ekspresyvus spektaklis, kalbantis apie pažinimo iliuzijas, istoriją ir mitus, lipdomus iš lūpų į lūpas, todėl, man regis, po spektaklio spragtelėjo galvoje dar viena mintis: mes net negalime būti tikri dėl praeities, kuri perkuriama ir iškreipiama mitų, o ką jau kalbėti apie dabarties momentą? Vienas geriausių nuo rudens (kartu su „Laukine antimi“) matytų spektaklių šį mano žiūros sezoną. Ar begaliu būti laimingesnis ir dėkingesnis, nei esu Koršunovui, aktoriams, Ivaškevičiui ir apskritai teatrui?

 

Maištinga Siela 

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie tai, kaip galima skaityti pjesę "Madagaskaras"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Kaip skaityti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskarą“? Pats autorius 2004 metais atsako: „Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad viso pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausiai – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis. <...> galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie skaitymo kultūrą, laisvę kritiškai pačiam vertinti

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, vos tik pasirodė rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis „Kultūros karai ir paliaubos: Justino Marcinkevičiaus paminklas“, jį perskaičiau, pasižymėjau vertas dėmesio teksto dalis, tačiau tik šiandien darau šį įrašą, nes gal kas praleido, gal kam pravers... Nors netrumpame ir aiškią autorės poziciją užimančiame straipsnyje gali pasirodyti, kad rašytoja atsikirtinėja ją kritikavusiems dėl J. Marcinkevičiaus vertinimo rašytojams ir pavieniams, kitą vertus, galvoju, ar aš pats to nedaryčiau, norėdamas sudėti akcentus ties savo ankstesniais pasisakymais, jeigu pakliūčiau į panašią situaciją?

 

Driokstelėjo rašytoja šiame pasisakyme kaip reikiant, tad galvojau, kaip šį tekstą, pvz., priėmė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė ir rašytoja Birutė Jonuškaitė? Ne paslaptis, kad didelė dalis iš Lietuvos rašytojų nemėgsta K. Sabaliauskaitės dėl populiarumo, dėl tam tikrų pozicijų ir įsitikinimų, dėl dar velniai žino ko – gal dėl to, kad tolima, ne jų rate, todėl nepažinta kaip žmogus, o tą lengviau ir kritikuoti, ir teisti, ir įkąsti net tada, kai kaskart pasisakoma apie ją ar jos literatūrą su prierašu: „aš prieš ją nieko blogo neturiu, bet...“

 

Bet ne apie tai. O apie straipsnį. Jis, sakyčiau, epinis, todėl labai tikiuosi, kad likę mokyklose pedagogai, kurie neišėjo iš mokyklų, neišprotėjo protestuodami ir žeminami, nesumušti agresyvių mokinių, nepaduoti supermamyčių į teismus dėl to, kad į sūnelį pažiūrėjo ne taip, pasiims šį straipsnį ir pridės šalia analizuojamos Justinos Marcinkevičiaus kūrybos. Tai labai reikalinga, brėžiant naujajai kartai kritinio mąstymo galimybes, o ne tą surūgusią ir seną „myliu aš tėvynę, tad einu už ją numirti, nes tai herojiška“. Nieko aš nematau tame herojiško, deja. Tai tik rodo, kad žmogus gyvena suinstaliuotais idealais, lūkesčiais apie pasiaukojimą ir bla bla bla...

 

Bet ir ne apie tai dabar, o apie šią citatą, kuri man pasirodė viena esmingiausių be to, kas dar pasakyta šiame straipsnyje, analizuojant net J. Marcinkevičiaus trilogiją. Apie tai, kad viešojoje erdvėje norima, kad įsivyrautų tam tikras „Gyvulių ūkio“ efektas, kad būtų kalbama, sakoma tik „teisingi“ dalykai, tik tai, kas atitinka „normalią“ poziciją, neturint savojo matymo arba ją pasiliekant tik sau, kaip gėdingą mentalinį rudimentą. Tas pats ir su literatūros perskaitymu ir vertinimu. Politikų kišimasis labai aiškiai brėžia populizmo sparną teisingai suinstaliuotai tautai, ką ir kaip reikia galvoti apie vieną ar kitą kūrinį. Ankstesnis skandalas su Mariaus Ivaškevičiaus romanu „Žali“, kai kurios partijos įsigudrinusios brėžė degtukus raganiaus laužui ir rengė projektus atimti iš rašytojo Nacionalinę literatūros premiją, nes partizanai „Žaliuose“ pavaizduoti ne kaip didvyriai, o pernelyg buitiškai, rodo, jog kūryba tampa Pelene politikai. Mūsų kinas ilgai sirgo šia pataikūniška vienkrypte „teisingų“ didvyrių vaizdavimu. Kai kada ir literatūra tampa politikų įrankiu pritraukti prie tariamo jų teisingo požiūrio, kuris, mano galva, nė neegzistuoja.

 

Tas skandalas dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo tik rodo iš esmės „skaldyk ir valdyk“ poziciją. Polemikos viešojoje erdvėje buvo mažai, gal nebent prof. Viktorijos Daujotytės pamintijimuose, kuri bando suvokti abi pozicijas ir nė vienos nepasmerkti. Deja, pustoniai pas mus išnykę ir tuo labai naudojasi populistiniai politikai, kurie nemažai prikišo nagus kiršindami visuomenę, kurioje, deja, šis susiskaldymas atsiranda ne tiek dėl pačių politikų trigrašio, bet daugiau dėl to, kad masėje gyvena ir kritiškai mąstančių žmonių, ir dar su „teisingais“ sovietiniais matymo ir vertinimo kriterijais. Visiems gyventi vienoje troboje yra sudėtinga, bet neturime kitos išeities. Aš laikausi to krašto, kad kiekvienas turi turėti savo santykį su kūriniu, juk tai ir yra laisvo žmogaus teisė, bet net ir tariamai laisviems kartais norisi pakontroliuoti kaip inspektoriui, ką kiti „laisvieji“ turi galvoti, manyti ir daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Marius Ivaškevičius, Madagaskaras, pjesė Išvarymas, kūrybos bruožai, temos, problematika, kontekstai

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marius Ivaškevičius apie menininko pašaukimą, tarnystę ir romaną "Tomas Mūras"

Sveiki,

 

Po 20 metų rašytojas Marius Ivaškevičius grįžta į prozos literatūros lauką su naujausiu romanu „Tomas Mūras“. Nors romano dar neskaičiau, tačiau A. Ožalo kalbintas autorius interviu metu išsakė ne vieną įdomią mintį apie romaną, kūrybą, politiką, nūdienos tendencijas. Pasirinkau šią citatą, nes ne kartą susidūriau su šiuo menininko tarnystės klausimu. Juolab kad daugelis mano, kad menininkai egocentrikai, jie kuria iš egoistinių hedonistinių paskatų, tačiau šioje citatoje klausimas kiek kitokio rakurso. Ar gali gabus menininkas nekurti, atsisakyti savo demoniškos vergystės aistrai? Čia kaip alkoholikas negerti, paleistuvis laikytųsi celibato. Gal mano palyginimas ir nekoks, betgi supras tie, kurie menininkai ir yra išgyvenę (ar išgyvena) tam tikrą savo kūrybos menopauzę: kai norisi kurti ir degi, tačiau negali, nebeišeina, kažkas trukdo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Didis blogis" (režisieriai Árpád Schilling, Marius Ivaškevičius)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius, tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose. 

Spektaklis, švelniai tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties, atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos, keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai, tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.

Taip, girdėjau, kaip po spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.

Jūsų Maištinga Siela