2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Asmenybės: Chordana Gonsales Krus-Jonkus


Sveiki mielieji, visai atsitiktinai, naršydamas po interneto vandenynus, aptikau vienos idomios moters interviu, pamaniau, kad apie tokį, sakyčiau, nuostabų pavyzdį, derėtų ir Jums pristatyti, pasimokyti, o gal tik šiaip pasižavėti ir pasidžiaugti:


Chordana Gonsales Krus-Jonkus (45 m.) iš Kosta Rikos sutiko savo vyrą Dalių Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas), ten abu studijavo filosofiją. Pora kartu 23-ejus metus: dukra Vytautė - studentė, jaunėlis Matijas - ketvirtokas. "Čia mane jau laiko netipiška lietuve", - juokiasi Chordana. Ją išduoda juodos kaip anglis akys, temperamentas ir lietuviams nebūdingas tiesumas.

Dukra augo laisvoje atmosferoje

"Susitikome nepoetiškai - valgykloje šalia bendrabučio. Abu buvome alkani (juokiasi)... Ne, nėjau iš proto dėl mėlynakių šiauriečių. Peterburgo universitetas - tikras tautų katilas, bet toks, matyt, mano likimas. O lietuvis lietuviui nelygu. Dalius toks rimtas, mąslus... Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tapome draugais, jie esam iki šiol. Buvau tik vidurinę baigusi, bet apie Lietuvą žinojau nemažai. Tai didelės tautos nepažįsta mažų, o mažos viena apie kitą žino. Be to, Kosta Rika gali didžiuotis mokyklomis ir švietimo sistema, lėšų jai negaili. Mano šalyje nėra kariuomenės, bet valdžia visada pabrėžia: „Mūsų kariuomenė - mokytojai." Lietuvos politikams yra ko pasimokyti.
Netrukus supratau: šalia šito žmogaus norėčiau pasenti. Tik kai esi jauna, suvoki tai kitaip: šalia Daliaus jaučiausi saugi. Buvome kursiokai, abu traukė filosofija, mėgdavome apie ją diskutuoti, tik ginčų pabaiga siutindavo: „O dabar, Chordanita, einame ruošti vakarienės..."
Dalius kažkuo panašus į mano tėtį - toks pat draugiškas, mokantis suburti. Nors dirbo inžinieriumi, mėgo filosofuoti, buvo apsiskaitęs. Tai, matyt, ir paskatino mane mokytis svetur. Šešiolikos, aš atsidūriau Maskvoje - toli nuo mamos, seserų, jaunėlio brolio. Tačiau Rusijos sostinė, ten metus mokiausi rusų kalbos, nepatiko, ketinau net grįžti namo, tačiau prieš tai susigundžiau pamatyti Leningradą. Ir - basta!..
Kuklios studentiškos jungtuvės vyko Peterburgo merijoje per patį žiemos sesijos įkarštį. Fotografas visaip stengėsi paslėpti pūpsantį mano pilvą, o man juokinga buvo: teku juk ne iš reikalo! O povestuvinė kelionė? Ją atidėjome, vietoj baliaus - egzaminas. Bažnyčioje susituokėme daug vėliau - Lietuvoje, jau gerokai „apzulinę" vienas kito kampus.
Kai pastojau, nė neabejojau, kad gimdysiu, nors mokytis buvo nelengva, o sąlygos kūdikiui auginti mūsų bendrabutyje - apgailėtinos. Vystyklai džiūsta kambary, po jais - stirtos knygų, bendra virtuvė okupuota tarakonų. Užtat Vytautė (vardą dukrytei išrinkau pati!) turėjo nuostabią auklę - afrikietį aspirantą. Mūsų kaimynas buvo kaip reta protingas ir puikios širdies. Vytautė augo neįtikėtinai laisvoje atmosferoje, apsupta visų rasių ir tautybių žmonių, uodė visų virtuvių kvapus... Gal todėl užaugo tokia geranoriška ir tolerantiška. Užsispyriau išsiversti be akademinių - nenorėjau nuo Daliaus atsilikti, tad paskaitas lankydavome pakaitom, mokydavomės iš vienas kito konspektų. Tik jau paaugusią Vytautę nuvežiau į gimtinę pas mamą. Peterburgo klimatas mažylei - žiaurus, o geresnio už Kosta Rikos, "auksinio kranto", nerasite. Man pačiai svetur labiausiai trūko saulės, tropinių vaisių kvapo, ką ir kalbėti apie tėvų šeimą.

Lietuvėms trūksta solidarumo

Ar trūksta saulės Lietuvoje?.. (Sunkiai atsidūsta.) Lietuvoje trūksta geranoriškų žmonių. Ir dabar artimiausios mano draugės - kitatautės. Neįsižeiskite, bet lietuvės nėra labai draugiškos, solidarios: vis konkuruoja, kuri kurią... Gal pasakysite dėl ko? Ispanės, net skandinavės šiltesnės už lietuves. Kai buvau jauna, moterys žiūrėjo į mane kreivai - kad tik nenugvelbčiau jų vyrukų. Tik dabar reikalai pagerėjo - įsitikino, jog nebekeliu grėsmės. Studentėms vis pabrėžiu moterų seserystės svarbą. Lietuvės nebūtų tokios pavydžios, jei labiau pasitikėtų savimi, juk pavydas graužia iš nepasitikėjimo. Jos rengiasi stilingiau ir madingiau, labiau rūpinasi išvaizda nei mano gimtinės moterys. Tarsiu tiesiai: lietuvės nėra tokios seksualios, kaip atrodo. Jų drabužiai rėkia: seksas, seksas! Bet lovoje jos nėra karštos, iniciatyvios.
Mūsų santykiai? Iškart buvo įvesta demokratija ( juokiasi)! Be kraujo to nebūna. Ne visada meilė lygi, vienoda. Kartais karštesnė už ją neapykanta. Galvoji net apie skyrybas, bet netikėtai atsiranda antras vaikas, ir vėl esi kupina meilės... Pasakyčiau taip: ne svetimšalei sudėtinga sugyventi su kitataučiu, o moteriai su vyru. Be kompromisų nieko neišeis. Vieną kartą tu nusileidi, kitąkart - jis. Kai baigėme studijas, nusileido Dalius - išvykome į Kosta Riką. Man buvo gerai: iškart susiradau darbą, tačiau Dalius, nors turėjo raudoną diplomą ir puikiai kalbėjo ispaniškai, nepritapo, džiūvo akyse. Jo širdis liko gimtinėje, o kai ši atgavo nepriklausomybę, neberado sau vietos: "Tu man žadėjai: kai Lietuva taps laisva, grįšime į mano šalį!" Grįžome. Negaliu pasakyti, jog nesisekė, tačiau ir lengva nebuvo. Ne dėl tautinių skirtumų. Ir Lietuva, ir Kosta Rika - katalikiškos šalys, o religija kultūrai daro didelę įtaką. Arabei dėl lietuvio tektų labiau aukotis.
Atvykę pasidalijome vaidmenis: Dalius "stums" mokslą, o aš kalsiu pinigus. Sutikau, nors vyro pozicijos: "Tau reikia pinigų, tu ir sukis, o aš filosofija gyvas"... nepriėmiau. Pykdavau, juk ir aš galėjau nepakišti savo diplomo po sąskaitomis faktūromis, bardavausi: "Kas skaitys tuos tavo straipsnius!", bet sukdavausi.


Už matriarchatą!

Tačiau atėjo ir mano metas: vyras - solidus filosofas (Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėjas - aut. past.), o aš - jauna, mano mokslai tik prasideda! Dėstau ispanų kalbą Vilniaus universitete, mokausi norvegų. Ne, man negana ispanų, rusų, anglų, prancūzų, italų. Nauja kalba - dar vienas atplėštas langas: daugiau gaivaus oro!
Labai jauna buvau atkirsta nuo savo šeimos, šalies, šaknų, bet ir nesiblaškiau: vos kas, skrendu pas mamą! Artimos draugės šalia neturėjau. Norėjau net tapti psichoterapeute, padėti svetimšaliams čia adaptuotis. Na, psichoterapija galbūt užsiims mano dukra (Vilniaus universitete studijuoja psichologiją), o man tiesiog patinka padėti kitiems. Kaip? Dalijuosi patirtim, moku išklausyti. Apskritas mūsų virtuvės stalas - įvairių žmonių traukos centras.
Kas padeda man nepalūžti? Resilencia. Nežinau lietuviško atitikmens: tai gebėjimas atsigauti po krizės, atkurti dvasines jėgas. Man resilencios įrankis yra meditacija. To mane mokė dzen meistras iš JAV. Pirma tikiesi, kad tau padės dzenbudistų bendruomenė, tačiau meditacija - labai vienišas kelias. Taip, negeriu, nevalgau mėsos, medituoju. Todėl ne visada pateisinu draugų lūkesčius - tie įpratę matyti mane linksmą, vaišingą, su kepsniais ir vynu.
Anyta? Dabar santykius su ja vertinu nebe taip emocionaliai. Antrąja vieta nesitenkinau, bet ir konkuruoti nemėginau. Taip, anytos čia pernelyg braunasi į jaunų šeimų gyvenimą, bet ne tik lietuviams mama yra pirmoji moteris. Ir italui, ispanui... Yra jūsų šalyje matriarchato... Ir tai gražu, ar ne? Aš - už moteris! (Kvatoja.)
Koks vyro bruožas vis dar nervina? Kad bet kur išmėto savo kojines. Bet tai vyrų tautos bruožas, neturi jo nebent tie, kurie vaikšto basi. Su savo studentais juokais nustačiau, kad lietuvių vyrų esama dviejų tipų: nugalėtojai ir nuobodos. Nugalėtojas: "Viską galiu, viską žinau ir moku!" Nuoboda: "Man tai nerūpi, vienodai šviečia..." Dalius? Jis - vidurio vyras: žino, kad negali visur pirmauti. Štai modeliu tapti nesiveržia. Gal tai ir mano nuopelnas (gudriai šypsosi pjaustydama baklažaną, mat kalbamės virtuvėje).

Santuoka - nuo stotelės iki kitos

Lietuvių vyrų trūkumas? Be reikalo išdidūs, gali net sakyt - pasipūtę. Tas išdidumas trukdo rasti kompromisą, kenkia patiems. Prisimenu, stovykloje savo auklėtinius apdalijau kramtomąja guma, gavo visi, išskyrus vieną berniuką - jo nebuvo šalia. Tylėjo įsiskaudinęs, bet pats nepriėjo ir nepaprašė. Turėjau pati jį susirasti, guosti... Ar lietuvių vyrai taip nesielgia ir suaugę?
Negaliu skųstis savo vyru. Lietuviai patikimi, ištikimi. Tik linkę slėpti, kaupti problemas, o juk dialogas labai padėtų. Kodėl vyrai mano, kad visada privalo būti stiprūs? Macho prisižiūrėjau Meksikoje, ten vykdavau atostogų pas gimines.
Kaip auklėjame dešimtmetį Matiją? Dalius kerta autoritetu, o aš leidžiu rinktis. Todėl sūnus toks geras - labiau manęs klauso (šypteli gudriai).
Nesakau sau: "Ek, geriau būčiau ištekėjusi už kostarikiečio"? Pasvajoju: „Būtų vokietis - tvarkingas, taupus... Arba prancūzas - toks mielas: gėlės, gražūs žodžiai, tegu ir sumeluoti..." Mano pirmoji meilė - prancūzas, žinau, kas yra galantiškumas, dovanos. Lietuviai nėra lovelasai. Kalba nedaug, taiko iškart į dešimtuką.
Ką esu gavusi iš Daliaus dovanų? (Chordana atneša tokį kailinį žaisliuką, galva - tuščia, juokingai mataruoja.) Tik šitą! Ir labai seniai, kai buvom tik įsimylėję. Net nežinau, kas čia toks. Bet saugau! Gal kada sužinosiu?
Tekėdama manai, kad gerai pažįsti mylimą žmogų, tačiau po ketvirčio amžiaus supranti: nė velnio! Kas čia toks, kodėl taip elgiasi?! Toks jau dalykas tas vedybinis gyvenimas: kelias nuo žinojimo iki nežinojimo - stotelės. Su tuo man padeda susitaikyti filosofija. Žinau, kad nieko nežinau..."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą