Sveiki, skaitytojai.
Šią istoriją išgirdau Granadoje (Ispanijos
Andalūzijoje), lankydamasis Granados Alhambros rūmuose.
Sevilijos saulės nutviekstose gatvėse ir prabangiuose Alhambros
rūmuose XI amžiuje gimė viena dramatiškiausių visų laikų istorijų apie valdžią,
poeziją ir uždraustą aistrą. Jaunasis princas al Mutadidas,
būsimasis Sevilijos karalius, buvo žmogus, kurio siela troško grožio labiau nei
karinių pergalių. Dar būdamas paauglys, savo tėvo išsiųstas valdyti Silveso
miesto dabartinėje Portugalijoje, jis sutiko klajojantį poetą Ibn Amarą.
Šis susitikimas nebuvo paprasta pažintis; tai buvo sielų atpažinimas,
akimirksniu įsižiebęs ryšys, kuris amžininkų buvo apibūdinamas kaip magiškas ir
pražūtingas. Ibn Amaras, vyresnis, gundantis savo intelektu ir meistrišku
žodžiu, tapo ne tik princo mokytoju, bet ir jo širdies valdovu.
Jų dienos Silvese priminė nesibaigiantį sapną, kuriame
poezija virto realybe. Al Mutadidas ir Ibn Ammaras kartu lėbaudavo iki aušros,
skambant liutnių muzikai ir pilstant vyną, o jų pokalbiai virsdavo
homoerotinėmis eilėmis, kurios vėliau pateko į didžiuosius arabų poezijos
antologijų puslapius. Karalius neslėpė savo jausmų: jis rašė apie Ibn Amaro
akis, apie jo balsą, kuris ramina sielą, ir apie jų naktis, praleistas po
žvaigždėtu dangumi. Šis ryšys buvo besąlygiškas – al Mutadidas rado
žmogų, kuris suprato jo jautrumą, o Ibn Amaras rado globėją, kuris leido jam
pakilti iš skurdo į aukščiausias visuomenės viršūnes.
Tačiau ši idilė kėlė nerimą al Mutadido tėvui,
griežtajam Abadui II, kuris matė, kad sūnus yra per daug priklausomas nuo savo
vizirio įtakos. Jis suprato, kad tai nėra tik dvasinė draugystė, o gilus
emocinis ir fizinis prisirišimas, galintis pakenkti dinastijos stabilumui.
Galiausiai tėvas ištrėmė Ibn Amarą, priversdamas įsimylėjėlius išsiskirti
ilgiems metams. Al-Mu'tamidas liko sugniuždytas, o jo eilės iš to laikotarpio
persmelktos ilgesio ir sielvarto dėl prarasto „mylimojo brolio“ ir „širdies
draugo“. Tai buvo pirmasis ženklas, kad jų meilė visada bus susidūrusi su
negailestinga politikos ir pareigos realybe.
Kai al Mutadidas galiausiai užėmė Sevilijos
sostą, jo pirmasis veiksmas buvo susigrąžinti Ibn Amarą iš tremties. Jis ne tik
grąžino jį į savo dvarą, bet ir patikėjo jam aukščiausią valstybės postą –
padarė jį savo pagrindiniu viziriu. Tai buvo jų ryšio viršūnė: karalius ir jo
viziris valdė Seviliją kaip vienas kūnas. Al Mutadidas pasitikėjo juo
labiau nei savimi, leisdamas Ibn Amarui priimti svarbiausius sprendimus. Šis
laikotarpis pasižymėjo neįtikėtinu kultūros suklestėjimu, nes abu valdovai
tikėjo, kad valstybė turi būti tokia pat graži kaip poezija, tačiau kartu dvare
ėmė sklisti pavydas ir nepasitenkinimas dėl tokio atviro ir intymaus jų ryšio.
Pamažu Ibn Amaro širdyje ėmė augti ambicija, kuri tapo
didesnė už jo meilę karaliui. Jis nebetenkino vizirio vaidmens ir troško savo
karalystės. Kai Al Mutadidas patikėjo jam užduotį užimti Mursijos
miestą, Ibn Amaras, pasinaudojęs savo gudrumu ir politiniu talentu, sėkmingai
tai padarė, tačiau užuot perdavęs raktus savo valdovui, jis pasiskelbė
savarankišku valdovu. Tai buvo mirtinas smūgis al Mutadidui – ne kaip karaliui,
o kaip įsimylėjusiam vyrui. Jis jautėsi išduotas pačiame giliausiame lygmenyje,
nes žmogus, kuriam jis atidavė savo sielą, pasirinko šaltą akmenį ir auksą
vietoj jų bendros praeities.
Ibn Amaras padarė dar vieną klaidą – jis parašė
kandžią satyrą, kurioje pašiepė ne tik al Mutadido politinius sprendimus, bet
ir jo kilmę bei netgi karaliaus žmoną I'timad, kuriai al Mutadidas taip
pat puoselėjo stiprius jausmus. Viešas jų intymių paslapčių iškėlimas ir
išjuokimas pavertė meilę aklu įniršiu. Po daugelio metų slapstymosi ir
nesėkmingų bandymų išlaikyti valdžią, Ibn Amaras galiausiai buvo pagautas ir
grandinėmis surakintas atgabentas į Sevilijos rūmus. Vizualus jų susitikimas po
ilgo laiko buvo persmelktas skausmo: sosto salėje stovėjo nusilpęs, bet vis dar
išdidus poetas ir karalius, kurio akyse tvenkėsi ašaros.
Al Mutadidas iš pradžių neketino jo nužudyti.
Jis laikė Ibn Amarą įkalintą prabangiuose rūmų kambariuose, dažnai jį lankydavo
ir jie vėl kalbėdavosi valandų valandas, tarsi bandydami sugrįžti į tuos laikus
Silvese. Karalius vis dar ieškojo pateisinimo, kaip pasigailėti savo senosios
meilės, tačiau Ibn Amaras, net būdamas nelaisvėje, išliko arogantiškas. Jis
pradėjo rašyti laiškus kitiems didikams, tikėdamasis sukurstyti maištą.
Galiausiai vieną naktį, radęs Ibn Amarą besielgiantį itin įžūliai ir netgi
bandantį manipuliuoti senais jausmais, al Mutadidas prarado savitvardą.
Apimtas nevaldomo įniršio ir desperacijos, kuri kyla
tik iš pačios giliausios išdavystės, karalius griebė sunkų kirvį ir pats
asmeniškai sukapojo savo vizirį. Tai nebuvo egzekucija, tai buvo aistros ir
nevilties aktas. Kraujas aptaškė prabangias rūmų sienas, o Ibn mirė ant tų
pačių grindų, kur kadaise jie kartu dalinosi vyną ir svajones. Kai įniršis
atvėso, al Mutadidą ištiko siaubingas sielvartas. Sakoma, kad jis puolė ant
kelių šalia nužudyto draugo kūno, jį bučiavo ir graudžiai raudojo, supratęs,
kad ką tik nužudė dalį savęs, kurią labiausiai mylėjo.
Po šio įvykio al Mutadidas niekada nebebuvo
toks, koks buvęs. Nors jis valdė dar kurį laiką, jo dvasia buvo palaužta. Jis
įsakė palaidoti Ibn Amarą su didžiausia pagarba rūmų soduose, kad tas, kurio
jis negalėjo turėti gyvo be išdavystės šešėlio, visada būtų šalia. Jų meilės
istorija tapo pamoka apie tai, kaip intelektualinis ir fizinis ryšys gali
sukurti imperijas, bet asmeninės ambicijos ir didybės manija jas gali
sugriauti. Sevilijos dvaro poetai vėliau rašė, kad al Mutadidas visą likusį
gyvenimą girdėjo Ibn Amaro eiles vėjo šlamesyje.
Galiausiai, kai krikščionių rekonkista ir Almoravidų
invazija sugriovė Sevilijos karalystę, al Mutadidas mirė tremtyje
Afrikoje, skurde ir vienatvėje. Paskutinėse savo eilėse jis vis dar
prisimindavo Al-Andalus laikus – ne mūšius, ne šlovę, o tas akimirkas, kai
pasaulis buvo jaunas, o poezija ir meilė viziriui buvo vienintelė tiesa. Ši
istorija išlieka kaip paminklas homoerotinei meilei, kuri viduramžių Ispanijoje
buvo tokia pat stipri, tokia pat poetiška ir tokia pat tragiška kaip
gražiausios Shakespearo dramos.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą